Kagi, regis aukštojo mokslo įstatymas priimtas. Tačiau kova už kokybišką aukštąjį mokslą čia nesibaigia. Skatiname ir toliau sekti informaciją.
Piliečių grupė "Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje".
2009 m. sausio 24 d., šeštadienis
Iš Sąjūdžio Iniciatyvinės Grupės Klubo susitikimo su G. Steponavičiumi
Š.m. sausio 23 d.įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo organizuotas visuomenės susitikimas su LR Švietimo ir mokslo ministru p. G. Steponavičiumi. Susitikimo metu vyko diskusija dėl ketinamos įgyvendinti aukštojo mokslo reformos principų ir krypčių. Buvo aptartos Seimui pateiktas svarstyti Mokslo ir studijų įstatymo pataisų projekto pagrindinės nuostatos. Pasibaigus susitikimui įvykusiame Klubo narių pasitarime buvo išsamiai aptarti susitikimo rezultatai. Jie apibendrinti Klubo Kreipimesi į Lietuvos Respublikos Seimą, kuriame atsispindi pamatinės Klubo nuostatos dėl aukštojo mokslo reformos.
Vyriausybei pateikus Seimui svarstyti Mokslo ir studijų įstatymo pataisų projektą tikėtasi, kad pagaliau bus sukurtas aiškus ir tvirtas teisinis pagrindas iš esmės pertvarkyti šalies aukštojo mokslo sektorių. Tačiau seniai pribrendusių ir būtinų reformų laukusios akademinės bendruomenės ir visuomenės lūkesčiai buvo dar kartą apvilti. Rengiant įstatymo pataisas nebuvo tariamasi su akademine bendruomene ir atvirai buvo ignoruojama šios srities ekspertų nuomonė bei pasiūlymai. Atsainus projekto rengėjų požiūris į visuomenę ir akademinę bendruomenę lėmė, kad pateiktasis projektas yra grindžiamas ne civilizuotuose šalyse taikoma aukštojo mokslo organizavimo ir tvarkymo patirtimi, bet sąsajų su aukštojo mokslo realijomis visiškai neturinčiomis „laisvosios rinkos“ ideologijos radikaliausiomis nuostatomis. Pataisų rengėjai, užuot rimtai ir dalykiškai analizavę Lietuvos aukštojo mokslo padėtį ir perspektyvas bei atsakingai svarstę ir vertinę sumanytos reformos socialinius bei demografinius padarinius, vadovaujasi primityvia ir vykstančios pasaulinės ekonominės bei socialinės krizės kontekste kaip niekad neįtikinama ir diskredituota ideologine prielaida, jog šios srities „dereguliavimas“ ir laisvosios rinkos „nematoma ranka“ savaime išspręs susikaupusias šalies aukštojo mokslo problemas.
Seimui pateiktas svarstyti Mokslo ir studijų įstatymo pataisų projektas yra konceptualiai ydingas, jo neįmanoma iš esmės pataisyti ar patobulinti. Grynai ideologinėmis ir voliuntaristinėmis prielaidomis apie laisvosios rinkos „visagalybę“ ir jos tinkamumą visoms problemoms spręsti grindžiama aukštojo mokslo reforma pateko į aklavietę. Bet koks Seimo mėginimas priimti Mokslo ir studijų įstatymo pataisas nesiskaitant su visuomenės ir akademinės bendruomenės nuomone bei ignoruojant potencialiai pragaištingus diletantiškos ir neatsakingos „reformos“ padarinius bus vertinamas ne tik kaip mėginimas atgaivinti tarybiniais laikais viešpatavusį valdžios ideologinį bei politinį diktatą visuomenei, bet ir kaip visuomenei bei valstybei žalingas veikas.
Ideologiniais štampais tebesivadovaujantiems „laisvosios rinkos“ apologetams neturi būti ir nebus leidžiama nevaržomai atlikinėti socialinių eksperimentų su šalies piliečiais ir ypač su jaunimu. Su tokio pobūdžio „reformomis“ negalima taikstytis, nes jos yra ne kas kita, o sąmoningai ar nesąmoningai vykdomas tautos naikinimas – Lietuvos žemėje gyvenančių žmonių prievartinę emigraciją ir išsisklaidymą po pasaulį skatinantis veiksnys.
Reikalaujame sustabdyti šio Mokslo ir studijų įstatymo pataisų projekto svarstymą. Lietuvos aukštojo mokslo reforma turi būti grindžiama visiškai kitokia jos tikslų, uždavinių ir vykdymo būdo samprata. Konceptualiu tokios reformos pagrindu gali būti iki šiol visų valdžios institucijų ir „reformatorių“ ignoruotas ir nutylimas VU Rektoriaus ir Senato pirmininko pareiškimas, kuriame išdėstyti pamatiniai ir, turint politinės išminties bei geros valios, praktiškai įgyvendinami aukštojo mokslo sektoriaus pertvarkos principai.
Manome, kad sutelkus Lietuvos akademinės bendruomenės, ekspertų ir konstruktyviai veikti pasiryžusių valdžios institucijų jėgas, įmanoma iš esmės pertvarkyti šalies aukštojo mokslo sektorių ir įgyvendinti tikrą lūžį, o ne menamą „revoliuciją“ šioje srityje. Atėjo metas aiškiai apsispęsti.
Lietuvos aukštojo mokslo reforma – vienas lemtingiausių tautai ir valstybei klausimų. Nuo jos krypties ir baigties priklausys, ar Lietuva pagaliau sugebės pasinaudoti didžiausiu savo turtu – mūsų žmonių protu ir žiniomis, ar, priešingai, negrįžtamai praras savo gabiausią jaunimą ir galutinai taps intelektą eksportuojančia šalimi. Vienos iš dviejų alternatyvių reformos koncepcijų pasirinkimas taps vienareikšmišku atsakymu į klausimą, ar ketinama įgyvendinti reforma yra į jaunimo lūkesčius ir ilgalaikius tautos bei valstybės interesus atsižvelgiantis valdžios žingsnis, ar ji yra tik dar vienas neatsakingas socialinis „laisvosios rinkos“ eksperimentas, kurių virtinė pavertė Lietuvą daugeliu atžvilgių atsilikusia, turinės nelygybės ir socialinės atskirties draskoma valstybe.
Tikimės protingo ir atsakingo apsisprendimo. Manome, kad beveik du dešimtmečius trunkančioje neatsakingo eksperimentavimo su Lietuvos žmonėmis ir valstybe istorijoje pagaliau bus padėtas taškas. Nuoširdžiai paremsime visas geranoriškas ir konstruktyvias pastangas pertvarkyti šalies aukštojo mokslo sritį. Tačiau neliksime abejingi ir pasyvūs stebėtojai, jeigu reforma ir toliau bus vykdoma vadovaujantis vien egoistiškais, siaurais ir trumparegiškais pasipinigavimo ir pelno studentijos sąskaita siekiais ir bus paversta tik dar vienu tautos naikinimo ir jos intelektinio potencialo žlugdymo įrankiu. Kuomet iškyla gyvybinių tautos ir valstybės interesų klausimai, neprincipingi kompromisai ir sprendimai yra amoralūs ir nusikalstami, todėl yra neleistini ir negalimi
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubas
Vyriausybei pateikus Seimui svarstyti Mokslo ir studijų įstatymo pataisų projektą tikėtasi, kad pagaliau bus sukurtas aiškus ir tvirtas teisinis pagrindas iš esmės pertvarkyti šalies aukštojo mokslo sektorių. Tačiau seniai pribrendusių ir būtinų reformų laukusios akademinės bendruomenės ir visuomenės lūkesčiai buvo dar kartą apvilti. Rengiant įstatymo pataisas nebuvo tariamasi su akademine bendruomene ir atvirai buvo ignoruojama šios srities ekspertų nuomonė bei pasiūlymai. Atsainus projekto rengėjų požiūris į visuomenę ir akademinę bendruomenę lėmė, kad pateiktasis projektas yra grindžiamas ne civilizuotuose šalyse taikoma aukštojo mokslo organizavimo ir tvarkymo patirtimi, bet sąsajų su aukštojo mokslo realijomis visiškai neturinčiomis „laisvosios rinkos“ ideologijos radikaliausiomis nuostatomis. Pataisų rengėjai, užuot rimtai ir dalykiškai analizavę Lietuvos aukštojo mokslo padėtį ir perspektyvas bei atsakingai svarstę ir vertinę sumanytos reformos socialinius bei demografinius padarinius, vadovaujasi primityvia ir vykstančios pasaulinės ekonominės bei socialinės krizės kontekste kaip niekad neįtikinama ir diskredituota ideologine prielaida, jog šios srities „dereguliavimas“ ir laisvosios rinkos „nematoma ranka“ savaime išspręs susikaupusias šalies aukštojo mokslo problemas.
Seimui pateiktas svarstyti Mokslo ir studijų įstatymo pataisų projektas yra konceptualiai ydingas, jo neįmanoma iš esmės pataisyti ar patobulinti. Grynai ideologinėmis ir voliuntaristinėmis prielaidomis apie laisvosios rinkos „visagalybę“ ir jos tinkamumą visoms problemoms spręsti grindžiama aukštojo mokslo reforma pateko į aklavietę. Bet koks Seimo mėginimas priimti Mokslo ir studijų įstatymo pataisas nesiskaitant su visuomenės ir akademinės bendruomenės nuomone bei ignoruojant potencialiai pragaištingus diletantiškos ir neatsakingos „reformos“ padarinius bus vertinamas ne tik kaip mėginimas atgaivinti tarybiniais laikais viešpatavusį valdžios ideologinį bei politinį diktatą visuomenei, bet ir kaip visuomenei bei valstybei žalingas veikas.
Ideologiniais štampais tebesivadovaujantiems „laisvosios rinkos“ apologetams neturi būti ir nebus leidžiama nevaržomai atlikinėti socialinių eksperimentų su šalies piliečiais ir ypač su jaunimu. Su tokio pobūdžio „reformomis“ negalima taikstytis, nes jos yra ne kas kita, o sąmoningai ar nesąmoningai vykdomas tautos naikinimas – Lietuvos žemėje gyvenančių žmonių prievartinę emigraciją ir išsisklaidymą po pasaulį skatinantis veiksnys.
Reikalaujame sustabdyti šio Mokslo ir studijų įstatymo pataisų projekto svarstymą. Lietuvos aukštojo mokslo reforma turi būti grindžiama visiškai kitokia jos tikslų, uždavinių ir vykdymo būdo samprata. Konceptualiu tokios reformos pagrindu gali būti iki šiol visų valdžios institucijų ir „reformatorių“ ignoruotas ir nutylimas VU Rektoriaus ir Senato pirmininko pareiškimas, kuriame išdėstyti pamatiniai ir, turint politinės išminties bei geros valios, praktiškai įgyvendinami aukštojo mokslo sektoriaus pertvarkos principai.
Manome, kad sutelkus Lietuvos akademinės bendruomenės, ekspertų ir konstruktyviai veikti pasiryžusių valdžios institucijų jėgas, įmanoma iš esmės pertvarkyti šalies aukštojo mokslo sektorių ir įgyvendinti tikrą lūžį, o ne menamą „revoliuciją“ šioje srityje. Atėjo metas aiškiai apsispęsti.
Lietuvos aukštojo mokslo reforma – vienas lemtingiausių tautai ir valstybei klausimų. Nuo jos krypties ir baigties priklausys, ar Lietuva pagaliau sugebės pasinaudoti didžiausiu savo turtu – mūsų žmonių protu ir žiniomis, ar, priešingai, negrįžtamai praras savo gabiausią jaunimą ir galutinai taps intelektą eksportuojančia šalimi. Vienos iš dviejų alternatyvių reformos koncepcijų pasirinkimas taps vienareikšmišku atsakymu į klausimą, ar ketinama įgyvendinti reforma yra į jaunimo lūkesčius ir ilgalaikius tautos bei valstybės interesus atsižvelgiantis valdžios žingsnis, ar ji yra tik dar vienas neatsakingas socialinis „laisvosios rinkos“ eksperimentas, kurių virtinė pavertė Lietuvą daugeliu atžvilgių atsilikusia, turinės nelygybės ir socialinės atskirties draskoma valstybe.
Tikimės protingo ir atsakingo apsisprendimo. Manome, kad beveik du dešimtmečius trunkančioje neatsakingo eksperimentavimo su Lietuvos žmonėmis ir valstybe istorijoje pagaliau bus padėtas taškas. Nuoširdžiai paremsime visas geranoriškas ir konstruktyvias pastangas pertvarkyti šalies aukštojo mokslo sritį. Tačiau neliksime abejingi ir pasyvūs stebėtojai, jeigu reforma ir toliau bus vykdoma vadovaujantis vien egoistiškais, siaurais ir trumparegiškais pasipinigavimo ir pelno studentijos sąskaita siekiais ir bus paversta tik dar vienu tautos naikinimo ir jos intelektinio potencialo žlugdymo įrankiu. Kuomet iškyla gyvybinių tautos ir valstybės interesų klausimai, neprincipingi kompromisai ir sprendimai yra amoralūs ir nusikalstami, todėl yra neleistini ir negalimi
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubas
Dažniausiai užduodami klausimai, susiję su Aukštojo mokslo reforma Lietuvoje
Kas čia viską organizuoja?
Mes esame piliečių grupė Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje. Grupei priklausyti gali visi piliečiai, siekiantys esminės ir socialiai teisingos AM reformos; paprastai jos daugumą sudaro studentai ir moksleiviai. Vieni nariai įstoja į Grupę, kiti dėl laiko stokos veiklą joje ilgesniam laikui pristabdo, bet apskritai joje paprastai būna iki 10 narių. Grupei organizaciniais reikalais kartais padeda savanoriai studentai.
Grupei padėti profesionaliomis konsultacijomis sutinka mokslo ir studijų ekspertai: Studijų kokybės vertinimo centro ekspertas prof. Vytautas Daujotis, UAB "Fermentas" mokslo direktorius ir Švedijos karališkosios mokslų akademijos narys prof. Arvydas Janulaitis, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Vytautas Radžvilas.
Ko Jūs siekiate?
Mes siekiame informuoti kuo daugiau jaunimo ir apskritai visuomenės apie tai, jog yra alternatyva dabartinės p. A. Kubiliaus Vyriausybės planams aukštojo mokslo reformą grįsti smarkiai didinamais studijų mokesčiais ir patikėti ją laisvosios rinkos "nematomai rankai".
Raginame sąmoningą jaunimą kartu protestuoti prieš šiuos planus ir siekti, jog valdžia priimtų pagrįstą kritiką ir alternatyvius pasiūlymus. Esame tikri, jog aukštojo mokslo sistemą būtina nedelsiant reformuoti iš esmės, tačiau reforma neturi virsti laisvosios rinkos eksperimentu su studentų likimais.
Prieš ką būtent protestuojate? Ką siūlo Vyriausybė?
Vyriausybė kartu su Švietimo ir mokslo ministru p. G. Steponavičiumi siūlo nuo 2009 m. suskirstyti visų valstybinių aukštųjų mokyklų - 15 universitetų ir 16 kolegijų - studentus į dvi rūšis: mokančius pilną studijų kainą iš savo lėšų (tūkstančiai litų) ir nemokančius nieko, t.y. studijuojančius valstybės lėšomis. Mokančiųjų būtų didesnioji dalis. Dalinai finansuojamųjų nebeliktų. Tokios mokėjimo tvarkos nėra nė vienoje Vakarų valstybėje, tačiau ji buvo įvesta ir sulaukė daug kritikos Rusijoje, Rumunijoj, Lenkijoje ir buvusios Jugoslavijos respublikose.
Studentai į šias dvi rūšis suskirstyti būtų pagal mokyklos baigiamųjų egzaminų rezultatus ir visą studijų laikotarpį nevyktų jokia rotacija, nepriklausomai nuo studijavimo rezultatų. Įstojęs į mokamą vietą studentas iki pat baigimo mokėtų už studijas, nors jo vidurkis būtų ir 10, tuo tarpu įstojęs į nemokamą vietą studentas joje ir išliktų, net jei jo vidurkis būtų vos 5.
Teisę nemokamai studijuoti turintis studentas galėtų pasirinkti bet kurią aukštąją mokyklą, tad valstybė vienodą finansavimą skirtų ir studentui, kuriam pavyko pasirinkti standartus atitinkančią studijų programą, ir tam, kuris per klaidą ar dėl tingėjimo pasirinkto prastą ir reikalavimų netenkinančią studijų programą, o tokių nieko vertų studijų programų šiuo metu apstu. Dėl to nukentės geresnieji universitetai.
Juk įvertinti ir pasirinkti kuri studijų programa yra gera, gali ne ką tik mokyklą baigęs abiturientas, o tik tas, kuris jau studija yra baigęs ar bent kelis metus pastudijavęs.
Nepritraukusios pakankamai studentų aukštosios mokyklos pristigs finansavimo ir turės bankrutuoti, o jos studentai liks "ant ledo", t.y. po kelių kursų nebeturės kur užbaigti studijas, arba su bankrutavusios aukštosios diplomu.
Siekdamos išvengti bankroto ir privilioti daugiau studentų, mažiau populiarios aukštosios mokyklos mažins kainas ir reikalavimus, siekdamos tiesiog išsilaikyti ir visiškai pamirš apie kokybę. Jos taip pat nuvilios gabesnius, bet neturtingesnius studentus iš geresnių aukštųjų mokyklų.
Glaustai apibendrinant, aukštųjų mokyklų tinklas liks toks pat išpūstas, studijų programų kokybė nepakitusi, valstybės lėšos aukštojo mokslo sistemoje ir toliau bus naudojamos neracionaliai, studijuojančiųjų atrankos pagal gabumus taip pat nebus, o skirtumas tik tas, kad už visa tai dabar studentai turės daug brangiau mokėti.
Be minėtųjų blogybių, įvedama tvarka, tikėtina, sukels didžiulę jaunimo emigracijos bangą - bus siekiama studijuoti užsienyje, kur studijos bus ne brangesnės, neretai pigesnės, o kokybė dažnai aukštesnė. Taip Lietuva neteks gausios dalies jaunimo.
Kokie bus studijų mokesčiai? Kiek bus mokančiųjų?
Anot Ministro p. Steponavičiaus komandos nario ir "reformos" bendraautoriaus dr. P. Subačiaus, mokesčiai sieks nuo 2 tūkst. iki 35 tūkst. Lt per metus vienam studentui, priklausomai nuo studijų krypties.
Pats Ministras tiesiai įvardyti įmokų dydį vengia (suprantama, kodėl), tačiau laiško apačioje pateikiame oficialius naujausius, 2009 m. sausio, Vyriausybės skaičiavimus su paaiškinimais (pagal šiuos duomenis, studijų kaina vienam bakalauro, magistro studentui ar doktorantui svyruoja nuo 2734 Lt iki 56718 Lt per metus). Žinoma, atsižvelgdamos į "paklausą", aukštosios mokyklos turi teisę ir gali mažinti studijų mokesčio dydį laisvai savo nuožiūra. Gali jį ir didinti.
Pagal ankstesnį p. Kubiliaus ir p. Steponavičiaus Mokslo ir studijų įstatymo projektą, mokančiųjų (pilną kainą) rūšiai turėjo būti priskirta 75% studentų. Naujausioje šio įstatymo projekto redakcijoje konkretūs skaičiai neminimi, tačiau neabejotina, kad mokantieji sudarys didesniąją dalį. Taip yra todėl, kad dabar valstybės skiriamų pinigų užtenka mažiau nei pusei visų studentų, ir visi šie pinigai dabar atiteks tai mažesniąjai daliai. Be to, iš tų pačių pinigų bus skiriamos ir stipendijos daliai studijuojančiųjų nemokamai ir t.t. ir pan. Tad, priklausomai nuo Vyriausybės sumanymo, mokančiųjų bus kažkiek daugiau nei 50%. Anot viceministrės p. N. Putinaitės, jų bus iki 70%.
Kodėl Ministras p. Steponavičius vykdo tokią pseudoreformą?
Atsakymai du. Pirmasis: kaip ir nemaža dalis buvusių komunizmo ideologijos šalininkų, p. Steponavičius "išvertė kailį" ir tapo karštu kito kraštutinumo - laisvosios rinkos fundamentalizmo - gynėju. Todėl jis nuosekliai laikosi savo ideologijos, anot kurios, įvairias gyvenimo sritis geriausia sutvarkyti gali privatizacija ir laisvosios rinkos nematoma ranka. Visus kritikus, prognozuojančius liūdnas tokios pseudoreformos pasekmes ir siūlančius kitokius sprendimus, jis linkęs išvadinti "komunistais" arba "interesų grupėmis" ir į jokius klausimus nei atsako, nei sugeba atsakyti. Vadinamasis ministras yra ideologizuoto atitrūkimo nuo tikrovės ir nemokšiškumo bei diletantizmo derinio įsikūnijimas.
Antrasis atsakymas - bankų interesas. Didžioji apmokestintų studentų dalis negalėtų išsiversti be bankų paskolų, kurių palūkanas apsiimtų dengti valstybė. Tokia paskolų ėmėjų "armija" garantuotų ilgalaikius milijonius pelnus bankams. Nebegalėdami verstis iš nekilnojamojo turto paskolų, bankai "metasi" prie studentų paskolų. Jų interesams ir atstovauja p. Kubilius ir p. Steponavičius bei jų partijos (bent lemtingoji jų dalis), turintys, matyt, nemenkų įsipareigojimų šioms įstaigoms.
Kuo čia dėtas Konstitucinis Teismas? Koks jo vaidmuo?
Prof. Egidijaus Kūrio vadovaujamas Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 20 d. paskelbė nutarimą (http://www.lrkt.lt/dokumentai/2008/n080320.htm), kuriuo dukart pažeidė Lietuvos Konstituciją ir sulaužė duotą priesaiką ją ginti. Pirma, Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu viršijo savo įgaliojimus, nes įsikišo į vykdomosios valdžios sritį, t.y. nurodo, kaip turi būti vykdoma aukštojo mokslo reforma. Konkrečiai - kovo 20 d. nutarime nurodoma, jog aukštoji mokykla privalo priimti dviejų rūšių studentus - mokančius pilną kainą ir nieko nemokančius. Neatsitiktinai iškart po šio Nutarimo Seime buvo pristatytas p. A. Kubiliaus ir p. G. Steponavičiaus pseudoreformos įstatymo projektas.
Antra, Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, tiesiogiai prieštaraujantį Konstitucijai, pasak kurio, valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas aukštasis mokslas laiduojamas ne visiems gerai besimokantiems. Priminsiu, jog pagal iki Nutarimo galiojusią Lietuvos Respublikos Konstituciją (41 straipsnio 3 dalis), valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas aukštasis mokslas laiduojamas visiems gerai besimokantiems. Tuo tarpu KT leido imti pilną studijų kainą iš priimtųjų į mokamas studijų vietas.
Kalbant trumpai ir paprastai, tai Egidijaus Kūrio vadovautam Konstituciniam Teismui turime būti dėkingi už tai, kad mokamose vietose studijuojantieji studentai mokės pilną kainą, kaip gerai besimokytų. Tokia tvarka pažeis Konstituciją ir tai oficialiai nekart konstatuota, tačiau ją leidžia antikonstitucinis Konstitucinio Teismo nutarimas. Jeigu leis piliečiai, tokia tvarka įsigalios.
O ką Jūs patys siūlote?
Mūsų reikalavimas paprastas - pirmiausia aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas ir lėšų naudojimo racionalizavimas, tik tada galima svarstyti studijų įmokų klausimą. Iki tol studijų įmokų didinti negalima. Jeigu po optimizavimo aukštojo mokslo sistemai vis dar trūktų lėšų, studentai gali prisidėti solidariu mokesčiu, kuris būtų visiems vienodas ir nedidelis.
Siūlome nedelsiant pradėti vykdyti viso povidurinio švietimo - profesinių, kolegijų, universitetų - pertvarką, remiantis seniai ekspertų parengtais projektais, kurių principai yra šie.
1. Reforma neturi remtis studijų įmokų didinimu ir negali nuo jo prasidėti. Studijų įmokos negali didėti tol, kol nebus pertvarkytas visas išpūstas ir neefektyviai veikiantis aukštųjų mokyklų tinklas.
2. Visų pirma, būtina remtis ekspertiniu vertinimu ir atrinkti tas studijų programas, kurios neatitinka universiteto lygio. Tokios programos turi būti arba nedelsiant naikinamos, kad nebebūtų apgaudinėjami studentai ir jos nepelnytai nebegautų valstybės ir studentų lėšų, arba turi būti pertvarkytos į kolegijų programas, kurių lygį jos atitinka, ir nebegauti "universitetinio", o tik "koleginį" finansavimą.
3. Atrinkus tikrąsias universitetines programas, būtina taikyti deramus reikalavimus universitetų studentams, o negebančius jų vykdyti - pašalinti. Atitinkamai su kolegijų studentais.
Taip pat būtina atstatyti profesinio sektoriaus prestižą ir populiarumą. Tai, remiantis Vakarų patirtimi, padaroma sutvarkant kreditų įskaitymo sistemą tarp skirtingų povidurinio sektoriaus grandžių: jeigu praėjęs du metus profesinio mokymo ir įgyjęs konkrečią profesiją jaunuolis turėtų polinkį ir gabumų tęsti mokslus, jis turėtų teisę juos tęsti iškart trečiame kolegijos kurse. Kolegiją baigęs jaunuolis, turintis reikiamų gabumų, galėtų tęsti studijas universitete.
Šitaip būtų panaikinama absoliuti atskirtis tarp šių povidurinio sektoriaus grandžių, todėl išnyktų profesinio mokymo vengimas ir prastas vardas. Siekiant nuplauti profesinio mokymo vardą, patartina sujungti profesinį sektorių su kolegijomis: pirmieji du kursai teiktų profesinį mokymą, norintieji ir gebantieji galėtų įgyti aukštesnę kvalifikaciją tęsdami studijas trečiame ir ketvirtame kurse. Šitaip susiklostytų Vakaruose normali tvarka, kai dauguma jaunuolių studijuoja profesiniame sektoriuje, o universitetuose mažuma. Dabar Lietuvoje universitetuose studentų yra daugiau, jei profesinėse ir kolegijose kartu sudėjus.
4. Atrinktas universiteto lygį atitinkančias studijų programas reikia sukoncentruoti keliuose tikruose, standartus atitinkančiuose universitetuose, turinčiuose reikiamą personalą ir mokslinį potencialą. Kitam etape lygiai taip pat turėtų būti atrinktos ir panaikintos nekokybiškos kolegijų studijų programos.
5. Pereinamuoju pertvarkos laikotarpiu finansavimas turi ateiti ne iš studentų, o iš prieinamų Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Jeigu po tokios esminės viso povidurinio švietimo pertvarkos ir aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo aukštosioms vis dar trūktų finansavimo, tik tuomet studentai galėtų prisidėti nedideliu studijų mokesčiu (maksimaliai iki 1000 Lt per metus). Studijų mokestis pagal civilizuotą vakarietišką praktiką turėtų būti visiems studentams vienodas (geriausieji gali būti skatinami atleidžiant nuo šio nedidelio mokesčio ir stipendijomis).
Ar Jūsų siūlymus kas nors palaiko?
Mes, būdami studentai, o ne mokslo ir studijų ekspertai, savų aukštojo mokslo reformos projektų, žinoma, nekuriame. Tačiau mes pritariame siūlymams, kurie buvo išdėstyti 2007 m. Akademinės bendruomenės kreipimesi į Lietuvos valdžią (http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1245).
Itin artimi ir Grupei priimtini siūlymai išdėstyti 2008 m. gruodžio 1 d. Vilniaus universiteto vadovų Kreipimesi į valsybės vadovus (http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1302).
P. Kubiliaus ir p. Steponavičiaus pseudoreformai nepritaria ir Grupės siekius dar 2008 m. oficialiai parėmė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė ir Taryba (http://www.pilieciai.lt/minerva/viewtopic.php?t=1280). Grupės siekius palaiko ir pseudoreformai nepritaria ir šiandien šios Iniciatyvinės grupės klubas (http://www.nepriklausomybe.lt/).
Ar Vyriausybės žadama pseudoreforma nuo 2009 m. rudens palies tik pirmakursius ar ir dabartinius studentus?
Vyriausybė kartu su Ministru, išsigandusi protestų, atsisakė ankstesnių planų apmokestinti ir dabartinius studentus, todėl tūkstantinės įmokos nuo 2009 m. galios tik pirmakursiams.
Tačiau didelė grėsmė potencialiai kils dabartiniams studentams: kai kurios aukštosios mokyklos nepritrauks reikalingų kiekio studentų ir su jais ateinančių pinigų, todėl turės tik vieną išeitį - balansuoti ant bankroto ribos arba susirinkti trūkstamus pinigus iš įstojusiųjų iki 2009 m. rudens ir jau studijuojančiųjų. Tad daliai dabartinių studentų teks padengti aukštosios mokyklos biudžeto skyles; daliai po dviejų trijų studijų metų teks ieškotis kitos aukštosios mokyklos, nes ta, kurioje studijuoja, galimai bankrutuos; o dalis galės pasigirti turintys bankrutavusios aukštosios mokyklos diplomą.
Taip pat dabartiniai bakalauro studentai, sieksiantys ateityje magistro laipsnio, už magistro studijas mokės pilną kainą (jei nepateks į valstybės finansuojamą vietą).
Kokios jaunimo organizacijos su Jumis bendradarbiauja arba Jus palaiko?
Grupei priimtinus aukštojo mokslo reformos siūlymus yra pateikusi Studentų ateitininkų sąjunga - http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1296. Rengiant protesto akcijas praėjusį pavasarį ir vasarą (http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1275; http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1286; taip pat http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1274), epizodiškai padėjo ir kai kurių kitų jaunimo organizacijų nariai.
Deja, jaunimo organizacijos, nepaisant Grupės pakartotinių kvietimų, vangiai įsijungia į studentų teisių gynimą, tad protesto ir siekių sėkmė priklauso nuo kiekvieno studento apsisprendimo dalyvauti.
Tiesa, vienąkart nemaža dalis jaunimo organizacijų šiuo tuo prisidėjo - http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1257
Kodėl su Jumis nebendradarbiauja studentų atstovybės?
Studentų atstovybės vienaip ar kitaip finansiškai priklauso nuo aukštųjų mokyklų administracijos. Nemažos dalies aukštųjų mokyklų vadovybės atsargiai žiūri į esminės reformos reikalavimą, mat tiesiog susirinkti pinigus iš studentų atrodo paprasčiau. Tarp studentų atstovybių ir administracijos yra susiklostę santykiai, kurių jie nenori gadinti, taip apkartindami sau gyvenimą. Puikus pavyzdys yra Grupės susitikimas su VDU studentų atstovybe, kuriame VDU SA pareiškė, jog supranta ir pritaria Grupės siekiams, tačiau negali to daryti oficialiai, nes galimai netektų patalpų. Todėl viso labo palinkėjo sėkmės.
Nacionalinių organizacijų - Lietuvos studentų atstovybių sąjungos ir Lietuvos studentų sąjungos - nariai, ypač vadovai vengia pyktis su oficialia valstybės valdžia, nes taip sugadintų savo suplanuotų karjerų galimybes. Nenorėdami pasirodyti, jog faktiškai yra ne studentų pusėje, jie vengia aiškiai palaikyti kurią nors poziciją ir savo kalbomis bando įtikti visiems.
Apibendrinant, studentų atstovybių lyderiams, deja, trūksta ryžto (o gal ir sąmoningumo?) ginti studentų teises, todėl faktiškai jų neveiklumas tampa naudingas pseudoreformą vykdančiai valdžiai.
Kokie Grupės artmiausi veiklos planai?
Š. m. vasario antroje pusėje (datą netrukus patikslinsime) organizuojame jaunimo ir visuomenės protesto mitingą prie Vyriausybės ir Seimo rūmų už esminę ir teisingą AM reformą. Tokias ir kitokias protesto akcijas organizuosime tol, kol valdžia imsis vykdyti tikrą reformą, o ne jos imitacijas. Kviečiame dalyvauti.
----------------
Vyriausybės duomenys. Studijų kaina vienam studentui pagal Vyriausybės metodiką (2009 m. sausio skaičiavimai).
Pateikiame oficialius skaičiavimus, kiek kainuoja paruošti vieną studentą.
Kitaip sakant, šitiek valstybė skirs lėšų vienam valstybės finansuojamam studentui.
Tokia pati bus ir pilna kaina, kurią turės sumokėti studijuojantieji savo lėšomis.
Žinoma, bus nemažai atvejų, kai aukštoji mokykla savo nuožiūra mažins studijų įmokas mokantiems studentams (nors kai kur, populiaresnėse studijų programose, galbūt didins).
Paprasta aritmetika rodo, kad tokiu (kainų mažinimo) atveju ji bendroj sumoj neturės tiek lėšų, kiek reikia tinkamai paruošti priimtam studentų skaičiui.
Pavyzdžiui, tarkime, kad studijų programoje Y vieną studentą paruošti kainuoja 10'000 Lt. Priimta 50 studentų, iš kurių 15 nemoka (valstybės finansuojami), kiti studijuoja savo lėšomis. Kadangi už 10'000 Lt savo lėšomis studijuoti šioje studijų programoje beveik nieks nenori, aukštoji mokykla nustato studijų įmoką 7'000 Lt metams. Tad valstybės finansuojami 15 studentų atneša po 10'000 Lt, kiti - po 7'000 Lt. Kadangi vieno studento paruošimas kainuoja 10'000, tai 50 studentų - 50x10'000=500'000 Lt. Tačiau iš viso pinigų surenkama tik (15x10'000)+(35x7'000)=150'000+245'000=395'000 Lt. Vadinasi, iš viso trūksta 500'000-395'000=105'000 Lt iš viso, arba 105'000/50=2'100 Lt vienam studentui, taigi daugiau nei penktadalio lėšų. Bendra kokybė neišvengiamai smunka.
Tad pagal siūlomą pseudoreformą gaunami tik du variantai - 1) per didelės studijų įmokos ir žema studijų kokybė dėl didelio studijuojančiųjų skaičiaus (prastesnieji smukdo lygį gabesniems) arba 2) nors ir mažesnės, bet vis tiek per didelės studijų įmokos, žema kokybė dėl per didelio studijuojančiųjų skaičiaus ir dar vis vien išliekantis finansavimo trūkumas.
-
Dabar pateikiame tikslias kainas litais dieninėms studijoms (įdomumo dėlei: nedieninių studijų kainos maždaug penktadaliu mažesnės):
Universitetinės studijos
1. Humanitarinių mokslų studijos (išskyrus 2 ir 3 punktą):
Bakalauro studijos (toliau - Bak.) - 3532 Lt
Magistratūra (toliau - Mag.)- 5566 Lt
Doktorantūra (toliau - Dokt.) - 23337 Lt
2. Filologija:
Bak. - 5175 Lt
Mag. - 8297
Dokt. - 23781
3. Filologija (specifinių kalbų):
Bak. - 7844
Mag. - 12795
Dokt. - 23781
4. Socialiniai mokslai (išskyrus psichologija ir policijos pareigūnus):
Bak. - 4136
Mag. - 6451
Dokt. - 25148
5. Fiziniai mokslai, biomedicina, technologijos mokslai:
Bak. - 7896
Mag. - 12295
Dokt. - 31946
6. Matematika:
Bak. - 5245
Mag. - 8281
Dokt. - 25591
7. Visuomenės saugumas (policijos pareigūnai):
Bak. - 11749
Mag. - 18484
Dokt. - 35497
8. Reabilitacija, slauga, sportas (išskyrus trenerius):
Bak. - 5401
Mag. - 8505
Dokt. - 26061
9. Teatras (mokytojai), edukologija:
Bak. - 6083
Mag. - 9542
Dokt. - 27367
10. Architektūra, dailė (mokytojai):
Bak. - 7721
Mag. - 12170
Dokt. - 29178
11. Medicina, veterinarinė medicija:
Bak. - 9450
Mag. - 14855
Dokt. - 32868
12. Tranporto inžinerija:
Bak. - 18823
Mag. - 29095
Dokt. - 56718
13. Dailė, teatras (išskyrus mokytojus), audiovizualinis menas, muzika (mokytojai), sportas (treneriai):
Bak. - 11419
Mag. - 17946
Dokt. - 34505
14. Odontologija
Bak. - 11932
Mag. - 18811
Dokt. - 36045
15. Muzika (išskyrus mokytojus):
Bak. - 19652
Mag. - 31879
Dokt. - 33582
Neuniversitetinės studijos
1. Religijos mokslai - 2734 Lt
2. Filologija - 6599
3. Muzika (mokytojai) - 8542
4. Muzika (išskyrus mokytojus) - 16242
5. Dailė (mokytojai) - 6607
6. Dailė (grafinis/interjero dizainas) - 4846
7. Dailė (išskyrus 5 ir 6 punktus) - 8703
8. Teatras - 7717
9. Audiovizualinis menas (interaktyvusis dizainas, fotografijos technologija) - 3609
10. Audiovizualinis menas (išskyrus 9 punktą) - 7717
11. Teisė, vadyba ir verslo administravimas, rekreacija ir turizmas, ekonomika - 3622
12. Socialinis darbas, edukologija - 4007
13. Informatika, ekologija ir aplinkotyra, žemės ūkis - 5051
14. Odontologija - 5627
15. Farmacija, visuomenės sveikata - 4459
16. Slauga, reabilitacija - 4098
17. Veterinarinė medicija - 5650
18. Miškininkystė - 5051
19. Inžinerijos: elektronikos, statybos, transporto, aplinkos, kraštotvarka, chemijos, informatikos, pramonės, mechanikos, matavimų energetika - 4912
20. Visuomenės saugumas (policijos pareigūnai) - 9504
Mes esame piliečių grupė Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje. Grupei priklausyti gali visi piliečiai, siekiantys esminės ir socialiai teisingos AM reformos; paprastai jos daugumą sudaro studentai ir moksleiviai. Vieni nariai įstoja į Grupę, kiti dėl laiko stokos veiklą joje ilgesniam laikui pristabdo, bet apskritai joje paprastai būna iki 10 narių. Grupei organizaciniais reikalais kartais padeda savanoriai studentai.
Grupei padėti profesionaliomis konsultacijomis sutinka mokslo ir studijų ekspertai: Studijų kokybės vertinimo centro ekspertas prof. Vytautas Daujotis, UAB "Fermentas" mokslo direktorius ir Švedijos karališkosios mokslų akademijos narys prof. Arvydas Janulaitis, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Vytautas Radžvilas.
Ko Jūs siekiate?
Mes siekiame informuoti kuo daugiau jaunimo ir apskritai visuomenės apie tai, jog yra alternatyva dabartinės p. A. Kubiliaus Vyriausybės planams aukštojo mokslo reformą grįsti smarkiai didinamais studijų mokesčiais ir patikėti ją laisvosios rinkos "nematomai rankai".
Raginame sąmoningą jaunimą kartu protestuoti prieš šiuos planus ir siekti, jog valdžia priimtų pagrįstą kritiką ir alternatyvius pasiūlymus. Esame tikri, jog aukštojo mokslo sistemą būtina nedelsiant reformuoti iš esmės, tačiau reforma neturi virsti laisvosios rinkos eksperimentu su studentų likimais.
Prieš ką būtent protestuojate? Ką siūlo Vyriausybė?
Vyriausybė kartu su Švietimo ir mokslo ministru p. G. Steponavičiumi siūlo nuo 2009 m. suskirstyti visų valstybinių aukštųjų mokyklų - 15 universitetų ir 16 kolegijų - studentus į dvi rūšis: mokančius pilną studijų kainą iš savo lėšų (tūkstančiai litų) ir nemokančius nieko, t.y. studijuojančius valstybės lėšomis. Mokančiųjų būtų didesnioji dalis. Dalinai finansuojamųjų nebeliktų. Tokios mokėjimo tvarkos nėra nė vienoje Vakarų valstybėje, tačiau ji buvo įvesta ir sulaukė daug kritikos Rusijoje, Rumunijoj, Lenkijoje ir buvusios Jugoslavijos respublikose.
Studentai į šias dvi rūšis suskirstyti būtų pagal mokyklos baigiamųjų egzaminų rezultatus ir visą studijų laikotarpį nevyktų jokia rotacija, nepriklausomai nuo studijavimo rezultatų. Įstojęs į mokamą vietą studentas iki pat baigimo mokėtų už studijas, nors jo vidurkis būtų ir 10, tuo tarpu įstojęs į nemokamą vietą studentas joje ir išliktų, net jei jo vidurkis būtų vos 5.
Teisę nemokamai studijuoti turintis studentas galėtų pasirinkti bet kurią aukštąją mokyklą, tad valstybė vienodą finansavimą skirtų ir studentui, kuriam pavyko pasirinkti standartus atitinkančią studijų programą, ir tam, kuris per klaidą ar dėl tingėjimo pasirinkto prastą ir reikalavimų netenkinančią studijų programą, o tokių nieko vertų studijų programų šiuo metu apstu. Dėl to nukentės geresnieji universitetai.
Juk įvertinti ir pasirinkti kuri studijų programa yra gera, gali ne ką tik mokyklą baigęs abiturientas, o tik tas, kuris jau studija yra baigęs ar bent kelis metus pastudijavęs.
Nepritraukusios pakankamai studentų aukštosios mokyklos pristigs finansavimo ir turės bankrutuoti, o jos studentai liks "ant ledo", t.y. po kelių kursų nebeturės kur užbaigti studijas, arba su bankrutavusios aukštosios diplomu.
Siekdamos išvengti bankroto ir privilioti daugiau studentų, mažiau populiarios aukštosios mokyklos mažins kainas ir reikalavimus, siekdamos tiesiog išsilaikyti ir visiškai pamirš apie kokybę. Jos taip pat nuvilios gabesnius, bet neturtingesnius studentus iš geresnių aukštųjų mokyklų.
Glaustai apibendrinant, aukštųjų mokyklų tinklas liks toks pat išpūstas, studijų programų kokybė nepakitusi, valstybės lėšos aukštojo mokslo sistemoje ir toliau bus naudojamos neracionaliai, studijuojančiųjų atrankos pagal gabumus taip pat nebus, o skirtumas tik tas, kad už visa tai dabar studentai turės daug brangiau mokėti.
Be minėtųjų blogybių, įvedama tvarka, tikėtina, sukels didžiulę jaunimo emigracijos bangą - bus siekiama studijuoti užsienyje, kur studijos bus ne brangesnės, neretai pigesnės, o kokybė dažnai aukštesnė. Taip Lietuva neteks gausios dalies jaunimo.
Kokie bus studijų mokesčiai? Kiek bus mokančiųjų?
Anot Ministro p. Steponavičiaus komandos nario ir "reformos" bendraautoriaus dr. P. Subačiaus, mokesčiai sieks nuo 2 tūkst. iki 35 tūkst. Lt per metus vienam studentui, priklausomai nuo studijų krypties.
Pats Ministras tiesiai įvardyti įmokų dydį vengia (suprantama, kodėl), tačiau laiško apačioje pateikiame oficialius naujausius, 2009 m. sausio, Vyriausybės skaičiavimus su paaiškinimais (pagal šiuos duomenis, studijų kaina vienam bakalauro, magistro studentui ar doktorantui svyruoja nuo 2734 Lt iki 56718 Lt per metus). Žinoma, atsižvelgdamos į "paklausą", aukštosios mokyklos turi teisę ir gali mažinti studijų mokesčio dydį laisvai savo nuožiūra. Gali jį ir didinti.
Pagal ankstesnį p. Kubiliaus ir p. Steponavičiaus Mokslo ir studijų įstatymo projektą, mokančiųjų (pilną kainą) rūšiai turėjo būti priskirta 75% studentų. Naujausioje šio įstatymo projekto redakcijoje konkretūs skaičiai neminimi, tačiau neabejotina, kad mokantieji sudarys didesniąją dalį. Taip yra todėl, kad dabar valstybės skiriamų pinigų užtenka mažiau nei pusei visų studentų, ir visi šie pinigai dabar atiteks tai mažesniąjai daliai. Be to, iš tų pačių pinigų bus skiriamos ir stipendijos daliai studijuojančiųjų nemokamai ir t.t. ir pan. Tad, priklausomai nuo Vyriausybės sumanymo, mokančiųjų bus kažkiek daugiau nei 50%. Anot viceministrės p. N. Putinaitės, jų bus iki 70%.
Kodėl Ministras p. Steponavičius vykdo tokią pseudoreformą?
Atsakymai du. Pirmasis: kaip ir nemaža dalis buvusių komunizmo ideologijos šalininkų, p. Steponavičius "išvertė kailį" ir tapo karštu kito kraštutinumo - laisvosios rinkos fundamentalizmo - gynėju. Todėl jis nuosekliai laikosi savo ideologijos, anot kurios, įvairias gyvenimo sritis geriausia sutvarkyti gali privatizacija ir laisvosios rinkos nematoma ranka. Visus kritikus, prognozuojančius liūdnas tokios pseudoreformos pasekmes ir siūlančius kitokius sprendimus, jis linkęs išvadinti "komunistais" arba "interesų grupėmis" ir į jokius klausimus nei atsako, nei sugeba atsakyti. Vadinamasis ministras yra ideologizuoto atitrūkimo nuo tikrovės ir nemokšiškumo bei diletantizmo derinio įsikūnijimas.
Antrasis atsakymas - bankų interesas. Didžioji apmokestintų studentų dalis negalėtų išsiversti be bankų paskolų, kurių palūkanas apsiimtų dengti valstybė. Tokia paskolų ėmėjų "armija" garantuotų ilgalaikius milijonius pelnus bankams. Nebegalėdami verstis iš nekilnojamojo turto paskolų, bankai "metasi" prie studentų paskolų. Jų interesams ir atstovauja p. Kubilius ir p. Steponavičius bei jų partijos (bent lemtingoji jų dalis), turintys, matyt, nemenkų įsipareigojimų šioms įstaigoms.
Kuo čia dėtas Konstitucinis Teismas? Koks jo vaidmuo?
Prof. Egidijaus Kūrio vadovaujamas Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 20 d. paskelbė nutarimą (http://www.lrkt.lt/dokumentai/2008/n080320.htm), kuriuo dukart pažeidė Lietuvos Konstituciją ir sulaužė duotą priesaiką ją ginti. Pirma, Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu viršijo savo įgaliojimus, nes įsikišo į vykdomosios valdžios sritį, t.y. nurodo, kaip turi būti vykdoma aukštojo mokslo reforma. Konkrečiai - kovo 20 d. nutarime nurodoma, jog aukštoji mokykla privalo priimti dviejų rūšių studentus - mokančius pilną kainą ir nieko nemokančius. Neatsitiktinai iškart po šio Nutarimo Seime buvo pristatytas p. A. Kubiliaus ir p. G. Steponavičiaus pseudoreformos įstatymo projektas.
Antra, Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, tiesiogiai prieštaraujantį Konstitucijai, pasak kurio, valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas aukštasis mokslas laiduojamas ne visiems gerai besimokantiems. Priminsiu, jog pagal iki Nutarimo galiojusią Lietuvos Respublikos Konstituciją (41 straipsnio 3 dalis), valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas aukštasis mokslas laiduojamas visiems gerai besimokantiems. Tuo tarpu KT leido imti pilną studijų kainą iš priimtųjų į mokamas studijų vietas.
Kalbant trumpai ir paprastai, tai Egidijaus Kūrio vadovautam Konstituciniam Teismui turime būti dėkingi už tai, kad mokamose vietose studijuojantieji studentai mokės pilną kainą, kaip gerai besimokytų. Tokia tvarka pažeis Konstituciją ir tai oficialiai nekart konstatuota, tačiau ją leidžia antikonstitucinis Konstitucinio Teismo nutarimas. Jeigu leis piliečiai, tokia tvarka įsigalios.
O ką Jūs patys siūlote?
Mūsų reikalavimas paprastas - pirmiausia aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas ir lėšų naudojimo racionalizavimas, tik tada galima svarstyti studijų įmokų klausimą. Iki tol studijų įmokų didinti negalima. Jeigu po optimizavimo aukštojo mokslo sistemai vis dar trūktų lėšų, studentai gali prisidėti solidariu mokesčiu, kuris būtų visiems vienodas ir nedidelis.
Siūlome nedelsiant pradėti vykdyti viso povidurinio švietimo - profesinių, kolegijų, universitetų - pertvarką, remiantis seniai ekspertų parengtais projektais, kurių principai yra šie.
1. Reforma neturi remtis studijų įmokų didinimu ir negali nuo jo prasidėti. Studijų įmokos negali didėti tol, kol nebus pertvarkytas visas išpūstas ir neefektyviai veikiantis aukštųjų mokyklų tinklas.
2. Visų pirma, būtina remtis ekspertiniu vertinimu ir atrinkti tas studijų programas, kurios neatitinka universiteto lygio. Tokios programos turi būti arba nedelsiant naikinamos, kad nebebūtų apgaudinėjami studentai ir jos nepelnytai nebegautų valstybės ir studentų lėšų, arba turi būti pertvarkytos į kolegijų programas, kurių lygį jos atitinka, ir nebegauti "universitetinio", o tik "koleginį" finansavimą.
3. Atrinkus tikrąsias universitetines programas, būtina taikyti deramus reikalavimus universitetų studentams, o negebančius jų vykdyti - pašalinti. Atitinkamai su kolegijų studentais.
Taip pat būtina atstatyti profesinio sektoriaus prestižą ir populiarumą. Tai, remiantis Vakarų patirtimi, padaroma sutvarkant kreditų įskaitymo sistemą tarp skirtingų povidurinio sektoriaus grandžių: jeigu praėjęs du metus profesinio mokymo ir įgyjęs konkrečią profesiją jaunuolis turėtų polinkį ir gabumų tęsti mokslus, jis turėtų teisę juos tęsti iškart trečiame kolegijos kurse. Kolegiją baigęs jaunuolis, turintis reikiamų gabumų, galėtų tęsti studijas universitete.
Šitaip būtų panaikinama absoliuti atskirtis tarp šių povidurinio sektoriaus grandžių, todėl išnyktų profesinio mokymo vengimas ir prastas vardas. Siekiant nuplauti profesinio mokymo vardą, patartina sujungti profesinį sektorių su kolegijomis: pirmieji du kursai teiktų profesinį mokymą, norintieji ir gebantieji galėtų įgyti aukštesnę kvalifikaciją tęsdami studijas trečiame ir ketvirtame kurse. Šitaip susiklostytų Vakaruose normali tvarka, kai dauguma jaunuolių studijuoja profesiniame sektoriuje, o universitetuose mažuma. Dabar Lietuvoje universitetuose studentų yra daugiau, jei profesinėse ir kolegijose kartu sudėjus.
4. Atrinktas universiteto lygį atitinkančias studijų programas reikia sukoncentruoti keliuose tikruose, standartus atitinkančiuose universitetuose, turinčiuose reikiamą personalą ir mokslinį potencialą. Kitam etape lygiai taip pat turėtų būti atrinktos ir panaikintos nekokybiškos kolegijų studijų programos.
5. Pereinamuoju pertvarkos laikotarpiu finansavimas turi ateiti ne iš studentų, o iš prieinamų Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Jeigu po tokios esminės viso povidurinio švietimo pertvarkos ir aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo aukštosioms vis dar trūktų finansavimo, tik tuomet studentai galėtų prisidėti nedideliu studijų mokesčiu (maksimaliai iki 1000 Lt per metus). Studijų mokestis pagal civilizuotą vakarietišką praktiką turėtų būti visiems studentams vienodas (geriausieji gali būti skatinami atleidžiant nuo šio nedidelio mokesčio ir stipendijomis).
Ar Jūsų siūlymus kas nors palaiko?
Mes, būdami studentai, o ne mokslo ir studijų ekspertai, savų aukštojo mokslo reformos projektų, žinoma, nekuriame. Tačiau mes pritariame siūlymams, kurie buvo išdėstyti 2007 m. Akademinės bendruomenės kreipimesi į Lietuvos valdžią (http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1245).
Itin artimi ir Grupei priimtini siūlymai išdėstyti 2008 m. gruodžio 1 d. Vilniaus universiteto vadovų Kreipimesi į valsybės vadovus (http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1302).
P. Kubiliaus ir p. Steponavičiaus pseudoreformai nepritaria ir Grupės siekius dar 2008 m. oficialiai parėmė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė ir Taryba (http://www.pilieciai.lt/minerva/viewtopic.php?t=1280). Grupės siekius palaiko ir pseudoreformai nepritaria ir šiandien šios Iniciatyvinės grupės klubas (http://www.nepriklausomybe.lt/).
Ar Vyriausybės žadama pseudoreforma nuo 2009 m. rudens palies tik pirmakursius ar ir dabartinius studentus?
Vyriausybė kartu su Ministru, išsigandusi protestų, atsisakė ankstesnių planų apmokestinti ir dabartinius studentus, todėl tūkstantinės įmokos nuo 2009 m. galios tik pirmakursiams.
Tačiau didelė grėsmė potencialiai kils dabartiniams studentams: kai kurios aukštosios mokyklos nepritrauks reikalingų kiekio studentų ir su jais ateinančių pinigų, todėl turės tik vieną išeitį - balansuoti ant bankroto ribos arba susirinkti trūkstamus pinigus iš įstojusiųjų iki 2009 m. rudens ir jau studijuojančiųjų. Tad daliai dabartinių studentų teks padengti aukštosios mokyklos biudžeto skyles; daliai po dviejų trijų studijų metų teks ieškotis kitos aukštosios mokyklos, nes ta, kurioje studijuoja, galimai bankrutuos; o dalis galės pasigirti turintys bankrutavusios aukštosios mokyklos diplomą.
Taip pat dabartiniai bakalauro studentai, sieksiantys ateityje magistro laipsnio, už magistro studijas mokės pilną kainą (jei nepateks į valstybės finansuojamą vietą).
Kokios jaunimo organizacijos su Jumis bendradarbiauja arba Jus palaiko?
Grupei priimtinus aukštojo mokslo reformos siūlymus yra pateikusi Studentų ateitininkų sąjunga - http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1296. Rengiant protesto akcijas praėjusį pavasarį ir vasarą (http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1275; http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1286; taip pat http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1274), epizodiškai padėjo ir kai kurių kitų jaunimo organizacijų nariai.
Deja, jaunimo organizacijos, nepaisant Grupės pakartotinių kvietimų, vangiai įsijungia į studentų teisių gynimą, tad protesto ir siekių sėkmė priklauso nuo kiekvieno studento apsisprendimo dalyvauti.
Tiesa, vienąkart nemaža dalis jaunimo organizacijų šiuo tuo prisidėjo - http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1257
Kodėl su Jumis nebendradarbiauja studentų atstovybės?
Studentų atstovybės vienaip ar kitaip finansiškai priklauso nuo aukštųjų mokyklų administracijos. Nemažos dalies aukštųjų mokyklų vadovybės atsargiai žiūri į esminės reformos reikalavimą, mat tiesiog susirinkti pinigus iš studentų atrodo paprasčiau. Tarp studentų atstovybių ir administracijos yra susiklostę santykiai, kurių jie nenori gadinti, taip apkartindami sau gyvenimą. Puikus pavyzdys yra Grupės susitikimas su VDU studentų atstovybe, kuriame VDU SA pareiškė, jog supranta ir pritaria Grupės siekiams, tačiau negali to daryti oficialiai, nes galimai netektų patalpų. Todėl viso labo palinkėjo sėkmės.
Nacionalinių organizacijų - Lietuvos studentų atstovybių sąjungos ir Lietuvos studentų sąjungos - nariai, ypač vadovai vengia pyktis su oficialia valstybės valdžia, nes taip sugadintų savo suplanuotų karjerų galimybes. Nenorėdami pasirodyti, jog faktiškai yra ne studentų pusėje, jie vengia aiškiai palaikyti kurią nors poziciją ir savo kalbomis bando įtikti visiems.
Apibendrinant, studentų atstovybių lyderiams, deja, trūksta ryžto (o gal ir sąmoningumo?) ginti studentų teises, todėl faktiškai jų neveiklumas tampa naudingas pseudoreformą vykdančiai valdžiai.
Kokie Grupės artmiausi veiklos planai?
Š. m. vasario antroje pusėje (datą netrukus patikslinsime) organizuojame jaunimo ir visuomenės protesto mitingą prie Vyriausybės ir Seimo rūmų už esminę ir teisingą AM reformą. Tokias ir kitokias protesto akcijas organizuosime tol, kol valdžia imsis vykdyti tikrą reformą, o ne jos imitacijas. Kviečiame dalyvauti.
----------------
Vyriausybės duomenys. Studijų kaina vienam studentui pagal Vyriausybės metodiką (2009 m. sausio skaičiavimai).
Pateikiame oficialius skaičiavimus, kiek kainuoja paruošti vieną studentą.
Kitaip sakant, šitiek valstybė skirs lėšų vienam valstybės finansuojamam studentui.
Tokia pati bus ir pilna kaina, kurią turės sumokėti studijuojantieji savo lėšomis.
Žinoma, bus nemažai atvejų, kai aukštoji mokykla savo nuožiūra mažins studijų įmokas mokantiems studentams (nors kai kur, populiaresnėse studijų programose, galbūt didins).
Paprasta aritmetika rodo, kad tokiu (kainų mažinimo) atveju ji bendroj sumoj neturės tiek lėšų, kiek reikia tinkamai paruošti priimtam studentų skaičiui.
Pavyzdžiui, tarkime, kad studijų programoje Y vieną studentą paruošti kainuoja 10'000 Lt. Priimta 50 studentų, iš kurių 15 nemoka (valstybės finansuojami), kiti studijuoja savo lėšomis. Kadangi už 10'000 Lt savo lėšomis studijuoti šioje studijų programoje beveik nieks nenori, aukštoji mokykla nustato studijų įmoką 7'000 Lt metams. Tad valstybės finansuojami 15 studentų atneša po 10'000 Lt, kiti - po 7'000 Lt. Kadangi vieno studento paruošimas kainuoja 10'000, tai 50 studentų - 50x10'000=500'000 Lt. Tačiau iš viso pinigų surenkama tik (15x10'000)+(35x7'000)=150'000+245'000=395'000 Lt. Vadinasi, iš viso trūksta 500'000-395'000=105'000 Lt iš viso, arba 105'000/50=2'100 Lt vienam studentui, taigi daugiau nei penktadalio lėšų. Bendra kokybė neišvengiamai smunka.
Tad pagal siūlomą pseudoreformą gaunami tik du variantai - 1) per didelės studijų įmokos ir žema studijų kokybė dėl didelio studijuojančiųjų skaičiaus (prastesnieji smukdo lygį gabesniems) arba 2) nors ir mažesnės, bet vis tiek per didelės studijų įmokos, žema kokybė dėl per didelio studijuojančiųjų skaičiaus ir dar vis vien išliekantis finansavimo trūkumas.
-
Dabar pateikiame tikslias kainas litais dieninėms studijoms (įdomumo dėlei: nedieninių studijų kainos maždaug penktadaliu mažesnės):
Universitetinės studijos
1. Humanitarinių mokslų studijos (išskyrus 2 ir 3 punktą):
Bakalauro studijos (toliau - Bak.) - 3532 Lt
Magistratūra (toliau - Mag.)- 5566 Lt
Doktorantūra (toliau - Dokt.) - 23337 Lt
2. Filologija:
Bak. - 5175 Lt
Mag. - 8297
Dokt. - 23781
3. Filologija (specifinių kalbų):
Bak. - 7844
Mag. - 12795
Dokt. - 23781
4. Socialiniai mokslai (išskyrus psichologija ir policijos pareigūnus):
Bak. - 4136
Mag. - 6451
Dokt. - 25148
5. Fiziniai mokslai, biomedicina, technologijos mokslai:
Bak. - 7896
Mag. - 12295
Dokt. - 31946
6. Matematika:
Bak. - 5245
Mag. - 8281
Dokt. - 25591
7. Visuomenės saugumas (policijos pareigūnai):
Bak. - 11749
Mag. - 18484
Dokt. - 35497
8. Reabilitacija, slauga, sportas (išskyrus trenerius):
Bak. - 5401
Mag. - 8505
Dokt. - 26061
9. Teatras (mokytojai), edukologija:
Bak. - 6083
Mag. - 9542
Dokt. - 27367
10. Architektūra, dailė (mokytojai):
Bak. - 7721
Mag. - 12170
Dokt. - 29178
11. Medicina, veterinarinė medicija:
Bak. - 9450
Mag. - 14855
Dokt. - 32868
12. Tranporto inžinerija:
Bak. - 18823
Mag. - 29095
Dokt. - 56718
13. Dailė, teatras (išskyrus mokytojus), audiovizualinis menas, muzika (mokytojai), sportas (treneriai):
Bak. - 11419
Mag. - 17946
Dokt. - 34505
14. Odontologija
Bak. - 11932
Mag. - 18811
Dokt. - 36045
15. Muzika (išskyrus mokytojus):
Bak. - 19652
Mag. - 31879
Dokt. - 33582
Neuniversitetinės studijos
1. Religijos mokslai - 2734 Lt
2. Filologija - 6599
3. Muzika (mokytojai) - 8542
4. Muzika (išskyrus mokytojus) - 16242
5. Dailė (mokytojai) - 6607
6. Dailė (grafinis/interjero dizainas) - 4846
7. Dailė (išskyrus 5 ir 6 punktus) - 8703
8. Teatras - 7717
9. Audiovizualinis menas (interaktyvusis dizainas, fotografijos technologija) - 3609
10. Audiovizualinis menas (išskyrus 9 punktą) - 7717
11. Teisė, vadyba ir verslo administravimas, rekreacija ir turizmas, ekonomika - 3622
12. Socialinis darbas, edukologija - 4007
13. Informatika, ekologija ir aplinkotyra, žemės ūkis - 5051
14. Odontologija - 5627
15. Farmacija, visuomenės sveikata - 4459
16. Slauga, reabilitacija - 4098
17. Veterinarinė medicija - 5650
18. Miškininkystė - 5051
19. Inžinerijos: elektronikos, statybos, transporto, aplinkos, kraštotvarka, chemijos, informatikos, pramonės, mechanikos, matavimų energetika - 4912
20. Visuomenės saugumas (policijos pareigūnai) - 9504
2009 m. sausio 9 d., penktadienis
Visai paprastai apie paprastus dalykus, arba kelios mintys paprastam žmogui apie Aukštojo mokslo padėtį Lietuvoje
VU TSPMI Studentas Juozapas Labokas apie tai, kas vyksta:
"Kas vyksta?" - tai klausimas, kuris gana dažnai pasiekia kiekvieno iš mūsų ausis ir priverčia bent šiek tiek pamankštinti savo smegenis.
Mes, piliečių grupė, negalime pateikti atsakymų, kas ir kodėl vyksta pasaulyje, jūsų namuose ar jūsų galvoje. Klausimas į kurį MES galime atsakyti yra: kas ir kodėl vyksta Lietuvos aukštajame moksle.
Taigi, kas ir kodėl vyksta Lietuvos Aukštajame moksle?
Lengviausia šiuo atveju pradėti kalbėti apie situaciją, t.y. kas vyksta. O vyksta labai magiški ir sunkiai blaiviu protu suvokiami dalykai. Sakydamas magiški nė kiek neperdedu, nes kurioje kitoje pasaulio valstybėje, jei ne Lietuva, bus toks didelis skaičius studentų studijuojančių universitetinėse aukštosiose mokyklose. Nežinančiam situacijos britui, kuris baigė Oxfordą galėtų pasirodyti, jog Lietuva - genijų kraštas. Deja, visa tai tik dūmai ir veidrodžiai... Palengvintos priėmimo sąlygos į universitetus, platus neakivaizdinių studijų pasirinkimas ir nesunkūs egzaminai daro savo..Tačiau gana tos ironijos. Padėtis Lietuvos aukštajame moksle yra itin komplikuota dėl kelių priežasčių, kurias nurodau remdamasis VU rektoriaus B. Juodkos 2008 metų gruodžio 1-osios d. pareiškimu:
"Kas vyksta?" - tai klausimas, kuris gana dažnai pasiekia kiekvieno iš mūsų ausis ir priverčia bent šiek tiek pamankštinti savo smegenis.
Mes, piliečių grupė, negalime pateikti atsakymų, kas ir kodėl vyksta pasaulyje, jūsų namuose ar jūsų galvoje. Klausimas į kurį MES galime atsakyti yra: kas ir kodėl vyksta Lietuvos aukštajame moksle.
Taigi, kas ir kodėl vyksta Lietuvos Aukštajame moksle?
Lengviausia šiuo atveju pradėti kalbėti apie situaciją, t.y. kas vyksta. O vyksta labai magiški ir sunkiai blaiviu protu suvokiami dalykai. Sakydamas magiški nė kiek neperdedu, nes kurioje kitoje pasaulio valstybėje, jei ne Lietuva, bus toks didelis skaičius studentų studijuojančių universitetinėse aukštosiose mokyklose. Nežinančiam situacijos britui, kuris baigė Oxfordą galėtų pasirodyti, jog Lietuva - genijų kraštas. Deja, visa tai tik dūmai ir veidrodžiai... Palengvintos priėmimo sąlygos į universitetus, platus neakivaizdinių studijų pasirinkimas ir nesunkūs egzaminai daro savo..Tačiau gana tos ironijos. Padėtis Lietuvos aukštajame moksle yra itin komplikuota dėl kelių priežasčių, kurias nurodau remdamasis VU rektoriaus B. Juodkos 2008 metų gruodžio 1-osios d. pareiškimu:- Per daug universitetų.
- Per daug studentų.
- Pakrikusi pusiausvyra tarp universitetų, kolegijų, profesinio ugdymo įstaigų.
- Nekokybiškos, visiems prieinamos studijos.
Su visomis šiomis "priežastimis" tiesiogiai susiduria kiekvienas studentas kasdien einantis į paskaitas. Vis dėlto, tai gerokai supaprastintas priežasčių sąrašas, tačiau pripažinkite, graudžiai juokingai skamba dabartinio švietimo ir mokslo ministro G. Steponavičius, ketinimai šią aukštojo mokslo komediją dar ir apmokestinti. (Remiantis ekspertų išvadomis, studijų kaina svyruos nuo 2.000 LT iki 40.000 LT, priklausomai nuo specialybės). Akivaizdu, kad toks ministro ir jo aplinkos elgesys liudija visišką nenorą imtis atsakomybės ir spręsti aukštojo mokslo klausimą. Be kita ko, tokie valdžios veiksmai yra įsipareigojimų bankams vykdymas, nes būtent bankai šioje istorijoje suvaidins reikšmingą vaidmenį dalindami studentams "lengvatines" paskolas lengviems 10 ir daugiau metų...
Leiskite jus nukelti į ateitį:
Po to, kai ši G. Steponavičiaus aukštojo mokslo "reforma" bus priimta viskas atrodys taip: visi jaunuoliai norės studijuoti, bet tai kainuos, o čia į pagalbą ateis bankas siūlydamas paskolą. Taip, TU turėsi pinigų, nes TAU bankas jų davė ir žinoma TU studijuosi Lietuvoje, tačiau kolegijos ar dar žemesnio lygio universitete. Baigsi studijas ir TAVO diplomas bus nuvertėjęs, nes šimtai tokių kaip TU bus nuėję tuo pačiu keliu. Maža to, turėdamas devalvavusį diplomą, turėsi dar ir paskolos akmenį po kaklu. Taigi vienintelė galimybė bėgti. Bėgti kur? Nežinia. Žinoma bus ir tokių, kurie pasielgs išmintingiau: kam "studijuoti" Lietuvos "universitetuose", jei galiu važiuoti į užsienį ir ,tarkime Švedijoje ar Austrijoje, studijuoti NEMOKAMAI ir gauti daug geresnės kokybės studijas?
Atrodo, kad kovoti reikia, bet kartais jaučiamės vieni mūšio lauke...
Gali kilti klausimas, kokį vaidmenį šioje situacijoje vaidina studentų atstovai? Juk jie turėtu pirmieji traukti špagas ir stoti į priešakines linijas ginant studentus. Deja - studentų atstovų vaidmuo - joks, arba kitaip statytinis. Jie sugeba suorganizuoti mitingą, kuriame šaukia NEMOKĖSIU ir nesugeba pateikti valdžiai konstruktyvių siūlymų ir reikalavimų. Švaistosi fiktyviomis peticijomis, kurios jokios reformos nereikalauja. Liūdna, bet studentų "gynėjai" niekaip negali įsisąmoninti fakto, kad reikia pertvarkyti po vidurinį mokslą. Iš kitos pusės ši kapų tyla ir dviprasmiški studentų atstovų veiksmai kyla iš to, kad jie yra priklausomi nuo universitetų, kurie nieku gyvu nenori reorganizuotis ir pakeisti šios "šiltos" padėties...
Pabaiga turėtų nuskambėti linksmu akordu: Vienintelis universitetas, kuriam rūpi aukštojo mokslo ateitis - Vilniaus Universitetas. Tačiau kartu skaudu, kad studentus nuo mokesčio apsiėmė ginti ne jų atstovybė VU SA, o VU rektoratas. Tragikomedija...
Taigi, pravartu suprasti, kad Mums ir Lietuvai reikia kokybiško mokslo. Deja, šito nesupranta nei valdžia, nei universitetai, nei studentų atstovai.
Bet MES KARTU galime tai pakeisti, dėkis prie mūsų siųsk laišką mitinguok@gmail.com, temos laukelyje įrašęs TAIP!!!
Apie mus
Sveiki!
Mes esame Piliečių grupė "už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje".
Mes esame Piliečių grupė "už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje".
- Mūsų veikla grindžiama savanoriškumo principu.
- Mes nepriklausome JOKIAI politinei partijai ar srovei.
- Mūsų neremia jokie "įtakingi" Lietuvos verslininkai, politikai.
- Mes neturime teisinio juridinio asmens statuso.
- Veikiame vadovaudamiesi garbe, orumu, drąsa ir sąžine.
- Grupė susiformavo matydama destruktyvius valdžios veiksmus aukštojo mokslo klausimais Lietuvoje.
- Pagrindinis grupės tikslas - kokybiškas ir prieinamas aukštasis mokslas Lietuvoje.
- Grupės veikimo metodai - legalūs; tai protesto akcijos, mitingai, peticijos ir t.t.
- Mes kovojame prieš: valdžios nihilizmą, valdžios abejingumą ir neryžtingumą sprendžiant aukštojo mokslo klausimą Lietuvoje.
- Taip pat kovojame su studentijos atstovavimo nebuvimu.
- Mums reikia TAVO pagalbos;
registruokis mitinguok@gmail.com temos laukelyje įrašęs TAIP!!!
Registruokis akcijoms ir TU!
Lietuvos studentai,
apmokestinimo laikas atėjo. Dar neseniai daugelis mūsų vylėsi, kad bus pasirinktas studentams parankus AM reformos projektas. Tačiau suklydome. Naujoji Vyriausybė ir jos Švietimo ministras jau priėmė sprendimą apmokestinti nereformuotas studijas ir netrukus tai tvirtins Seimas. Mokesčiai už studijas sieks nuo 2 tūkst. iki 40 tūkst. Lt metus.
Lieka tik rinktis: klusniai susitaikyti su studentijos pavertimu bankų paskolų įkaitais arba pakilti į lemiamą mūšį už savo teises ir orumą. Nebegalima tiesiog stebėti iš šalies. Studente, apsispręsk ir būk su tais, kurie reikalaus apdairios ir teisingos AM reformos. Kovokime kartu iki galo!
Nebūk savo Tėvynėj pastumdėliu ir registruokis protesto akcijoms. Parašyk TAIP!!! adresu mitinguok@gmail.com
Piliečių grupė „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“
apmokestinimo laikas atėjo. Dar neseniai daugelis mūsų vylėsi, kad bus pasirinktas studentams parankus AM reformos projektas. Tačiau suklydome. Naujoji Vyriausybė ir jos Švietimo ministras jau priėmė sprendimą apmokestinti nereformuotas studijas ir netrukus tai tvirtins Seimas. Mokesčiai už studijas sieks nuo 2 tūkst. iki 40 tūkst. Lt metus.
Lieka tik rinktis: klusniai susitaikyti su studentijos pavertimu bankų paskolų įkaitais arba pakilti į lemiamą mūšį už savo teises ir orumą. Nebegalima tiesiog stebėti iš šalies. Studente, apsispręsk ir būk su tais, kurie reikalaus apdairios ir teisingos AM reformos. Kovokime kartu iki galo!
Nebūk savo Tėvynėj pastumdėliu ir registruokis protesto akcijoms. Parašyk TAIP!!! adresu mitinguok@gmail.com
Piliečių grupė „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“
UAB "Aukštasis mokslas" Lietuvoje
Prof. V. Daujotis apie aukštojo mokslo pseudo reformą:
Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) kartu su akademine bei verslo nomenklatūra parengtas Mokslo ir studijų įstatymo projektas jokių pokyčių aukštojo mokslo sistemoje nežada. Jis yra imitacinis ir garantuoja lėtą, bet užtikrintą sistemos tolimesnį merdėjimą.
Alternatyvusis liberalų sąjūdžio ir konservatorių (LSK) projektas yra efektyvesnis. Jis greitina sistemos žlugimą – verčia gabesnį jaunimą emigruoti iš Lietuvos. Trumpai tariant, jei pirmasis projektas yra stagnacinis, tai antrasis – genocidinis.
ŠMM projektas buvo gana išsamiai ir kritiškai aptartas žiniasklaidoje, bet apie LSK projektą iki šiol daugiausiai kalbėjo jo apologetai – G. Steponavičius, M. Adomėnas, A. Kubilius. Užuodę pelną, jiems aktyviai talkina stambiojo verslo rykliai per savo viešųjų ryšių kontorą – Laisvosios rinkos institutą. Pastarasis bukai išpažįsta tris aukštojo mokslo politikos dogmas: 1) aukštasis mokslas būtinas žmogui, o ne visuomenei; 2) studijų finansavimas yra visų pirma studijuojančiųjų reikalas; 3) studijų finansavimas neturi pažengti toliau nei paskolų studijoms rėmimas.
Su dogmomis nesiginčijama, bet reikia ne vien iš apologetų pozicijų vertinti LSK projektą. Gali būti, kad jau pavėluota, nes projekto pagrindinės nuostatos turės būti skubiai įteisintos ir vykdomos nelaukiant Seimo rinkimų. Tai nulėmė Konstitucinio Teismo kovo 20 d. nutarimas, kuris LSK projekto naudai pakeitė Lietuvos Konstituciją.
Anksčiau ji visiems gerai besimokantiems valstybinėse aukštosiose mokyklose laidavo nemokamą aukštąjį mokslą, nors jau nuo 2002 metų valstybinės aukštosios mokyklos šią nuostatą ignoravo – vakarinio ir neakivaizdinio skyriaus studentai turėjo mokėti už studijas. Po KT kovo 20 d. nutarimo ir dieniniame skyriuje gerai besimokantys turės mokėti už studijas.
LSK projekto esmė
Visa LSK projekto esmė sutelkta viename painiai surašytame straipsnyje, kuriame kalbama apie studijų valstybinėse aukštosiose mokyklose finansavimą. Šiame straipsnyje numatyta, kad valstybės finansuojamos studijų vietos aukštosioms mokykloms tenka pagal geriausius vidurinės mokyklos baigiamųjų egzaminų rezultatus turinčių pasirinkimą tarp aukštųjų mokyklų ir studijų krypčių. Penki procentai geriausių iš jų nieko nemokės, kiti mokės nedidelę įmoką.
Pagal KT nutarimą tik pusė dabartinių studentų nemokės už studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose, nes pagal Vyriausybės patvirtintus skaičiavimus tik tokiam kiekiui pakanka lėšų skiriamų iš valstybės biudžeto. Likusieji studentai, kuriuos valstybinės aukštosios mokyklos priims, jei turės galimybių, kurias pačios ir nusistatys, tiek pagal LSK projektą, tiek pagal KT nutarimą turės mokėti visą studijų kainą, kuri priklausomai nuo studijų krypties svyruos nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių litų per metus.
Pagal KT nutarimą priimtasis į mokamas studijų vietas turės visą studijų laiką mokėti už studijas – net ir tuo atveju, jei jis mokysis ypatingai gerai. Aišku, tokia finansavimo tvarką įsigaliotų tik nuo šių metų rudens. Pusė priimtųjų mokėtų už studijas, o po penkių-šešių metų – pusė visų studentų.
Nevienodas studijų prieinamumas ir jaunų žmonių varymas iš Lietuvos
Aukščiau buvo pateikti pagrindiniai numatomi finansavimo tvarkos pakeitimai. Visiškai aišku, kad LSK projektas ir jo versija pagal KT nutarimą (toliau LSK–KT projektas) panaikina vieną iš pagrindinių žmogaus teisių, kurią garantuoja Visuotinė žmogaus teisių deklaracija – vienodą aukštojo mokslo prieinamumą, kuris priklauso tik nuo pasirengimo ir gebėjimų, bet ne nuo turimos piniginės storio.
Antra, studentų mokesčiai leistų išvengti išpūsto ir neefektyvaus aukštojo mokslo esminės reformos, kuriai iki šiol įnirtingai ir sėkmingai priešinasi akademinės viršūnės.
Trečia, nereformuojama nekokybiška sistema ir naujai įvedamas mokestis už studijas varys bent kiek gabesnį Lietuvos jaunimą į kokybiškesnius kitų šalių universitetus, kuriuose mokestis dažnai yra arba mažas, arba jo išvis nėra, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse.
Labiausiai tikėtina, kad gabesnis jaunas žmogus, abejodamas dėl galimybių pakliūti į valstybės finansuojamą vietą, vienu metu teiks prašymus priimti ir kitų šalių, ir Lietuvos aukštosioms mokykloms. Gavęs teigiamą atsakymą iš kitos šalies universiteto, jis dažniausiai šį universitetą pasirinks net ir tuo atveju, jei ir Lietuvos aukštoji mokykla praneš, kad jis priimamas į valstybės finansuojamą vietą.
Konkurencija dėl geriausių studentų?
LSK–KT projekto autoriai tvirtina, kad jų projektas Lietuvos aukštosioms mokykloms leidžia konkuruoti dėl geriausiųjų studentų. Nors projekto autoriams daugsyk buvo aiškinta, bet jie niekaip negali suprasti, kad laikai pasikeitė – dėl geriausių studentų iš Lietuvos vis stipriau konkuruoja kitų šalių universitetai. Šiose varžybose nereformuojamų Lietuvos aukštųjų mokyklų galimybės yra menkos ir visiškai išnyks priėmus įstatymą pagal LSK–KT projektą.
Iš tikrųjų realios konkurencijos nebus. Jei varžybos dėl geriausių studentų būtų konkurencijos centrinė ašis, tai aukštosios mokyklos, nesugebančios pritraukti geriausių studentų, turėtų bankrutuoti. Tačiau LSK–KT projektas, nustatęs, kad valstybinės aukštosios mokyklos gali savo nuožiūra nusistatyti studijų kainą ir priimti tokią kainą mokančius studentus, panaikina bankroto galimybę. Tai labai lengva parodyti.
Tegu viena Lietuvos valstybinė aukštoji mokykla savo materialiais ir intelektiniais ištekliais yra pranašesnė nei kita. Akivaizdu, kad pirmoji mokykla susirinks didžiumą geriausių studentų, o antroji – žymiai mažiau. Pirmoji mokykla, remdamasi savo prestižu, nusistatys didelę studijų kainą, ir papildomai, į valstybės nefinansuojamas vietas priims studentus, kurie tokią kainą galės sumokėti. Aišku, tai bus labiau pinigingi, nei gabūs studentai.
Antroji mokykla, siekdama išgyventi, nusistatys žymiai mažesnę studijų kainą. Neįstojusių į valstybės finansuojamas vietas gabesnių, bet mažiau pinigingų asmenų dauguma pasirinks antrąją mokyklą – juk ir viena, ir kita mokykla išduoda tuos pačius, valstybės pripažįstamus diplomus. Tokiu būdu, antroji, nuo seno pripratinta sunkiai gyvalioti mokykla galės neribotai egzistuoti ir su bankrutavusia studijų kokybe.
Tačiau ir pirmoji mokykla neišvengs studijų kokybės smukimo – toje pačioje auditorijoje kartu su gabiais studentais mokysis ir mažiau gabūs, bet pinigingi studentai. Siekiant išlaikyti „melžiamas karvutes“, teks studijas derinti prie jų – prastinti dėstomų dalykų lygį, žeminti vertinimo kriterijus.
Ar socialdemokratai siekia išlaikyti ŠM ministro postą?
Naujoji finansavimo tvarka vers geriausius studentus išvykti iš Lietuvos, o likusių studentų didelė dalis turės brangiai apmokėti nepertvarkytos – neefektyviai veikiančios ir išpūstos – sistemos išlaidas. Dėl KT nutarimo tokia tvarka turės įsigalioti jau nuo rugsėjo mėnesio, todėl Seimo rinkimuose spalio mėnesį rinkėjai turėtų nubausti partiją, kurios ministras įgyvendins tokią tvarką.
Matyt, tai buvo paskutinis lemiantis veiksnys Švietimo ir mokslo ministrės socialdemokratės R. Žakaitienės atsistatydinimo istorijoje. Socialdemokratams dabar naudingiausia būtų atiduoti šį postą labiausiai nemėgstamiems konkurentams. Jei Gediminas Kirkilas, skelbdamas, kad jo partija sieks išlaikyti ŠM ministro postą, yra nuoširdus, tai jo išprusimas yra toks, kokį liudija jo diplomas, įgytas partinėje mokykloje.
Alternatyvusis liberalų sąjūdžio ir konservatorių (LSK) projektas yra efektyvesnis. Jis greitina sistemos žlugimą – verčia gabesnį jaunimą emigruoti iš Lietuvos. Trumpai tariant, jei pirmasis projektas yra stagnacinis, tai antrasis – genocidinis.
ŠMM projektas buvo gana išsamiai ir kritiškai aptartas žiniasklaidoje, bet apie LSK projektą iki šiol daugiausiai kalbėjo jo apologetai – G. Steponavičius, M. Adomėnas, A. Kubilius. Užuodę pelną, jiems aktyviai talkina stambiojo verslo rykliai per savo viešųjų ryšių kontorą – Laisvosios rinkos institutą. Pastarasis bukai išpažįsta tris aukštojo mokslo politikos dogmas: 1) aukštasis mokslas būtinas žmogui, o ne visuomenei; 2) studijų finansavimas yra visų pirma studijuojančiųjų reikalas; 3) studijų finansavimas neturi pažengti toliau nei paskolų studijoms rėmimas.
Su dogmomis nesiginčijama, bet reikia ne vien iš apologetų pozicijų vertinti LSK projektą. Gali būti, kad jau pavėluota, nes projekto pagrindinės nuostatos turės būti skubiai įteisintos ir vykdomos nelaukiant Seimo rinkimų. Tai nulėmė Konstitucinio Teismo kovo 20 d. nutarimas, kuris LSK projekto naudai pakeitė Lietuvos Konstituciją.
Anksčiau ji visiems gerai besimokantiems valstybinėse aukštosiose mokyklose laidavo nemokamą aukštąjį mokslą, nors jau nuo 2002 metų valstybinės aukštosios mokyklos šią nuostatą ignoravo – vakarinio ir neakivaizdinio skyriaus studentai turėjo mokėti už studijas. Po KT kovo 20 d. nutarimo ir dieniniame skyriuje gerai besimokantys turės mokėti už studijas.
LSK projekto esmė
Visa LSK projekto esmė sutelkta viename painiai surašytame straipsnyje, kuriame kalbama apie studijų valstybinėse aukštosiose mokyklose finansavimą. Šiame straipsnyje numatyta, kad valstybės finansuojamos studijų vietos aukštosioms mokykloms tenka pagal geriausius vidurinės mokyklos baigiamųjų egzaminų rezultatus turinčių pasirinkimą tarp aukštųjų mokyklų ir studijų krypčių. Penki procentai geriausių iš jų nieko nemokės, kiti mokės nedidelę įmoką.
Pagal KT nutarimą tik pusė dabartinių studentų nemokės už studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose, nes pagal Vyriausybės patvirtintus skaičiavimus tik tokiam kiekiui pakanka lėšų skiriamų iš valstybės biudžeto. Likusieji studentai, kuriuos valstybinės aukštosios mokyklos priims, jei turės galimybių, kurias pačios ir nusistatys, tiek pagal LSK projektą, tiek pagal KT nutarimą turės mokėti visą studijų kainą, kuri priklausomai nuo studijų krypties svyruos nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių litų per metus.
Pagal KT nutarimą priimtasis į mokamas studijų vietas turės visą studijų laiką mokėti už studijas – net ir tuo atveju, jei jis mokysis ypatingai gerai. Aišku, tokia finansavimo tvarką įsigaliotų tik nuo šių metų rudens. Pusė priimtųjų mokėtų už studijas, o po penkių-šešių metų – pusė visų studentų.
Nevienodas studijų prieinamumas ir jaunų žmonių varymas iš Lietuvos
Aukščiau buvo pateikti pagrindiniai numatomi finansavimo tvarkos pakeitimai. Visiškai aišku, kad LSK projektas ir jo versija pagal KT nutarimą (toliau LSK–KT projektas) panaikina vieną iš pagrindinių žmogaus teisių, kurią garantuoja Visuotinė žmogaus teisių deklaracija – vienodą aukštojo mokslo prieinamumą, kuris priklauso tik nuo pasirengimo ir gebėjimų, bet ne nuo turimos piniginės storio.
Antra, studentų mokesčiai leistų išvengti išpūsto ir neefektyvaus aukštojo mokslo esminės reformos, kuriai iki šiol įnirtingai ir sėkmingai priešinasi akademinės viršūnės.
Trečia, nereformuojama nekokybiška sistema ir naujai įvedamas mokestis už studijas varys bent kiek gabesnį Lietuvos jaunimą į kokybiškesnius kitų šalių universitetus, kuriuose mokestis dažnai yra arba mažas, arba jo išvis nėra, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse.
Labiausiai tikėtina, kad gabesnis jaunas žmogus, abejodamas dėl galimybių pakliūti į valstybės finansuojamą vietą, vienu metu teiks prašymus priimti ir kitų šalių, ir Lietuvos aukštosioms mokykloms. Gavęs teigiamą atsakymą iš kitos šalies universiteto, jis dažniausiai šį universitetą pasirinks net ir tuo atveju, jei ir Lietuvos aukštoji mokykla praneš, kad jis priimamas į valstybės finansuojamą vietą.
Konkurencija dėl geriausių studentų?
LSK–KT projekto autoriai tvirtina, kad jų projektas Lietuvos aukštosioms mokykloms leidžia konkuruoti dėl geriausiųjų studentų. Nors projekto autoriams daugsyk buvo aiškinta, bet jie niekaip negali suprasti, kad laikai pasikeitė – dėl geriausių studentų iš Lietuvos vis stipriau konkuruoja kitų šalių universitetai. Šiose varžybose nereformuojamų Lietuvos aukštųjų mokyklų galimybės yra menkos ir visiškai išnyks priėmus įstatymą pagal LSK–KT projektą.
Iš tikrųjų realios konkurencijos nebus. Jei varžybos dėl geriausių studentų būtų konkurencijos centrinė ašis, tai aukštosios mokyklos, nesugebančios pritraukti geriausių studentų, turėtų bankrutuoti. Tačiau LSK–KT projektas, nustatęs, kad valstybinės aukštosios mokyklos gali savo nuožiūra nusistatyti studijų kainą ir priimti tokią kainą mokančius studentus, panaikina bankroto galimybę. Tai labai lengva parodyti.
Tegu viena Lietuvos valstybinė aukštoji mokykla savo materialiais ir intelektiniais ištekliais yra pranašesnė nei kita. Akivaizdu, kad pirmoji mokykla susirinks didžiumą geriausių studentų, o antroji – žymiai mažiau. Pirmoji mokykla, remdamasi savo prestižu, nusistatys didelę studijų kainą, ir papildomai, į valstybės nefinansuojamas vietas priims studentus, kurie tokią kainą galės sumokėti. Aišku, tai bus labiau pinigingi, nei gabūs studentai.
Antroji mokykla, siekdama išgyventi, nusistatys žymiai mažesnę studijų kainą. Neįstojusių į valstybės finansuojamas vietas gabesnių, bet mažiau pinigingų asmenų dauguma pasirinks antrąją mokyklą – juk ir viena, ir kita mokykla išduoda tuos pačius, valstybės pripažįstamus diplomus. Tokiu būdu, antroji, nuo seno pripratinta sunkiai gyvalioti mokykla galės neribotai egzistuoti ir su bankrutavusia studijų kokybe.
Tačiau ir pirmoji mokykla neišvengs studijų kokybės smukimo – toje pačioje auditorijoje kartu su gabiais studentais mokysis ir mažiau gabūs, bet pinigingi studentai. Siekiant išlaikyti „melžiamas karvutes“, teks studijas derinti prie jų – prastinti dėstomų dalykų lygį, žeminti vertinimo kriterijus.
Ar socialdemokratai siekia išlaikyti ŠM ministro postą?
Naujoji finansavimo tvarka vers geriausius studentus išvykti iš Lietuvos, o likusių studentų didelė dalis turės brangiai apmokėti nepertvarkytos – neefektyviai veikiančios ir išpūstos – sistemos išlaidas. Dėl KT nutarimo tokia tvarka turės įsigalioti jau nuo rugsėjo mėnesio, todėl Seimo rinkimuose spalio mėnesį rinkėjai turėtų nubausti partiją, kurios ministras įgyvendins tokią tvarką.
Matyt, tai buvo paskutinis lemiantis veiksnys Švietimo ir mokslo ministrės socialdemokratės R. Žakaitienės atsistatydinimo istorijoje. Socialdemokratams dabar naudingiausia būtų atiduoti šį postą labiausiai nemėgstamiems konkurentams. Jei Gediminas Kirkilas, skelbdamas, kad jo partija sieks išlaikyti ŠM ministro postą, yra nuoširdus, tai jo išprusimas yra toks, kokį liudija jo diplomas, įgytas partinėje mokykloje.
Straipsnio autorius V. Daujotis, remtasi www.pilieciai.lt/minerva
2009 m. sausio 8 d., ketvirtadienis
Aukštojo mokslo krizė Lietuvoje
Realybės šou - aukštojo mokslo reforma
Prieš du metus Seimo politinės partijos pakvietė Lietuvą į spektaklį „Kaip studentų pinigais užlopyti plyštantį aukštojo mokslo burbulą”. Per šį laikotarpį viename ar kitame vaidmenyje pasirodė daugybė personažų – politinės partijos, Seimas, Vyriausybė, Prezidentūra, Švietimo ir mokslo ministerija, universitetų rektorių konferencija, Laisvosios rinkos institutas, kuris kartu organizavo ir viešųjų ryšių akciją šiam spektakliui. Prašant atskiriems personažams atskirus scenarijaus veiksmus rašė ir Konstitucinis Teismas (KT). Kol spektaklis buvo demonstruojamas tik valdžios scenoje, tai buvo smagi ir talentinga neišmanymo parodija su įvairiausiais prasminiais ir stilistiniais klodais. Tačiau spektaklis užsitęsė, išsisėmė ir šį rudenį virto tikru realybės „šou” - tragifarsu realybėje. Jo dalyviais tapo studentai priversti mokėti tikrus, nevaidinamus pinigus už studijas.
Problemos maskavimas
Iki Seimo rinkimų likus kelioms savaitėms, vis dar apsimetama, kad pagrindinė problema yra 520 litų per semestrą įmoka, kurią turi sumokėti taip vadinami negerai besimokantys valstybės finansuojamose vietose. Begalinės diskusijos apie šią nesunkiai išsprendžiamą problemėlę yra tik dūmų uždanga, maskuojanti tikrąją problemą – studentų, kasmet sumokančių nuo kelių tūkstančių iki keliasdešimt tūkstančių litų, buvimą ir jų skaičiaus didinimą valstybinėse aukštosiose mokyklose. Po kelių metų pusė visų studentų mokės tokią studijų kainą, nes tik pusei dabartinių studentų pakanka biudžetinio finansavimo. Ne be pačių studentų pagalbos politikams ir valstybės tarnautojams pavyko sėkmingai atitraukti visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį nuo valstybinės aukštosios mokyklos pavertimo išsigimusia privataus ir valstybinio aukštojo mokslo chimera.
Agresyvieji mažaraščiai
Vasarą oficialiųjų studentiškų organizacijų lyderiai kartu su švietimo ir mokslo ministru televizijos prožektorių šviesoje iškilmingai pasirašė ketinimų protokolą, kad bus surasta keliasdešimt milijonų ir studentams nebereikės mokėti tų 520 litų. Protokole nėra nei žodžio apie studentus, kasmet mokančius dešimt ir daugiau tūkstančių litų už savo studijas valstybinėje mokykloje. Paskutinis ryškiausias pavyzdys - Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentų mitingas, prie Prezidentūros ir Seimo reikalavęs atšaukti priimtą apmokestinimo sistemą. Pagal ją studentai turi mokėti 520 litų per semestrą, jei jų mokymasis įvertintas žemiau nei aštuoniais balais. Studento akademinių pasiekimų vertinimo tiesioginis sukabinimas su finansavimu, žinoma, yra absurdiškas. Aukštosios mokyklos finansinės galimybės, ne studentų akademiniai pasiekimai pradės lemti mokymosi vertinimą. Tačiau mitinge nebuvo keliami reikalavimai suvienodinti studijų prieinamumą visiems studentams. Liūdna, bet protestas prieš absurdišką Seimo priimtą apmokestinimo sistemą mitinge pasireiškė ne mažiau absurdiškais akademinio (sic!) jaunimo svaičiojimais: „tiksliųjų mokslų studijos sunkesnės nei socialinių mokslų ar humanitarikos studijos“, „negalima to daryti, kol aukštosios mokyklos nesutvarkė vertinimo sistemų“. Buki šūkiai, prasmės neturintys svaičiojimai mąstantiems žmonėms galėjo sukelti tik priešingų minčių nei tikėjosi mitingo dalyviai – gal tikrai mokamos studijos padėtų universitetams apsivalyti nuo tokio agresyvaus mažaraštiškumo. Mitingo šūkiams iš esmės pritaria ir Prezidento patarėja N. Putinaitė, kaltinanti Švietimo ir mokslo ministeriją dėl neparengtos mokymosi rezultatų vertinimo metodikos ir delsimo skatinti aukštąsias mokyklas nustatyti jose ruošiamų specialistų vertinimo kriterijus. Tai nestebina. Ji pati dalyvavo rengiant minėtą apmokestinimo sistemą, o tokiais atvejais išgirsti priešingus argumentus kai kam yra sunku. Daugiau stebina oficialių studentų organizacijų lyderiai, reikalaujantys, kad mokyklos sutvarkytų vertinimo sistemas. Negi ir jie, dar tebesimokantys aukštojoje mokykloje, negali suvokti, kad gebėjimų ugdymas neįmanomas be pastovaus jų vertinimo. Jei aukštojoje mokykloje nėra aiškaus vertinimo, tai joje negali būti ir tokio dalyko kaip studentų mokymas ir mokymasis. Tokią pseudomokyklą reikia skubiai uždaryti, o ne skatinti įsivesti vertinimo kriterijus. Dar vienas klausimas - negi aukštoji mokykla nesuteikė studentų lyderiams elementarių mąstymo įgūdžių, kurių pakanka suvokti, kad aukštosiose mokyklose įvedus Prezidentūros pasiūlytą ir Seimo priimtą apmokestinimo sistemą, aštuntukais ir aukštesniais balais besimokančiųjų bus arba tiek, kiek leidžia aukštosios mokyklos finansiniai pajėgumai, arba mažiau. Geriau mažiau, nes tai reiškia didesnes mokyklos pajamas. Kitaip tariant, sistema yra nukreipta prieš pačią aukštosios mokyklos misijos esmę – palaipsniui skatins ne tiek geriau mokyti, kiek palaikyti kuo didesnį „negerai“ besimokančių skaičių.
Vienodo vertinimo iliuzijos
Parašyti galima bet ką ir bet ką galima pavadinti universalia vertinimo metodika. Pastarosios apologetai, net ir turintys formalųjį aukštąjį filosofinį išsilavinimą, niekaip nesuvokia, kodėl tokios metodikos nei menų, nei humanitarikos, nei tiksliųjų mokslų studijose negali būti. Net ir tame pačiame fakultete atskirų dėstytojų naudojamos vertinimo sistemos negali būti unifikuotos. Pavyzdžiui, vieni vertindami akcentuoja gebėjimą formuluoti problemą (daug studentų tokių dėstytojų nemėgsta – daug kalbėjau, daug prirašiau, bet kažkodėl gavau neaukštą pažymį), kiti - problemos sprendimą, treti – gebėjimą įsiminti. Yra ir daugybė tarpinių variantų. Priklausomai nuo siekiamų tikslų visi šie gebėjimai ir atitinkami vertinimai yra daugiau ar mažiau reikalingi. „Tinkamos“ vertinimo sistemos paieškos galiausiai virstų pastangomis kažkaip stebuklingai „subendravadiklinti“ šio vertinimo kartelę „konvertuojant“ skirtingų studijų sričių vertinimų balus ir, pavyzdžiui, fizinius mokslus kremtančio studento gautus 6 balus prilyginti filologo gautiems 8 balams. Nesunku suvokti, kiek „objektyvi“ būtų tokia vertinimo sistema ir koks kiltų chaosas. Siekiant lyg ir kilnių tikslų iš tikrųjų būtų brendama i dar didesnę aklavietę - dar gilesnį subjektyvizmo ir savivalės liūną.
Elementarus sprendimas dėl 520 litų - istorijos pamokos
520 litų įmoka įteisinta 2002 metais. Prieš tai valstybinės aukštosios mokyklos pačios nusistatydavo ir imdavo gerokai didesnes pinigų sumas iš studentų, kurių pažymių vidurkis buvo žemesnis nei tam tikra fiksuota riba. Pastoviai vyko rotacija tarp mokančių ir nemokančių už studijas, studentai kaip tarakonai stiklainyje kariavo vienas su kitu dėl aukštesnio pažymio. Siekiant sustabdyti tokias tarakonų lenktynes ir suvienodinti studijų prieinamumą, buvo nutarta įvesti vienodą nedidelį mokestį visiems studentams. Tačiau socdemų partijos kontroliuojamas Seimas pakoregavo idėją ir nustatė, kad kiekvienoje studijų programoje pusė geriausiai besimokančiųjų visai nemokės už studijas. Tai buvo įteisinta kartu leidžiant ir toliau diskriminuoti vakarinio ir neakivaizdinių studijų formų studentus - imti iš jų pačios aukštosios mokyklos nustatytą, dažniausiai daug didesnį mokestį. Tokia padėtis tęsėsi iki KT nutarimo, kuris pareikalavo neįmanomo – teisingai susieti 520 litų mokestį su įstatyme įtvirtintais gero mokymo kriterijais. Nors tikroji lėšų studijoms trūkumo priežastis yra beprasmiškai išpūstas valstybinių aukštųjų mokyklų ir studentų skaičius, tačiau bent kiek greitesnis šios problemos sprendimas neįmanomas dėl aukštųjų mokyklų pasipriešinimo ir politinės valios nebuvimo. Šią problemą vis tiek reikės spręsti, bet kaip laikiną priemonę galima panaudoti labiau civilizuotų šalių – Prancūzijos, Vokietijos, Liuksemburgo, Islandijos - patirtį. Šių šalių Konstitucijos laiduoja nemokamas studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose, tačiau jose yra nedidelis (daugiausiai iki 400 eurų per metus) mokestis, kurį kasmet sumoka kiekvienas studentas. Vengiant konflikto su Konstitucija, šiek tiek gudraujama - tas mokestis yra vadinamas ne studijų įmoka, bet registracijos mokesčiu. Aiškinama, kad šis mokestis yra ne už studijas, bet už įvairias administracines paslaugas. Nors Lietuvos KT aktyvizmas dar labiau sujaukė ir taip chaotišką Lietuvos studijų sistemą, bet galima padaryti keletą žingsnių, kurie neprieštarautų labiau nei keistiems KT nutarimams ir kurie bent laikinai pataisytų padėtį. Pirmiausiai, gerai besimokančiu reikia laikyti asmenį, kuris laiku ir be skolų vykdo studijų programos reikalavimus. Aukštosios mokyklos išduotas diplomas pažymi, kad jį turintis asmuo sugeba dirbti pagal įgytą specialybę – mokyti vaikus, operuoti žmones, projektuoti ir statyti pastatus. Tai turi sugebėti ir žemiau aštuntuko besimokę asmenys, o to nesugebantiems negalima išduoti diplomų. Apie tai argumenuotai kalba ir švietimo ir mokslo ministras. Antra, jei įmokos už studijas neatsisakoma, ją turėtų mokėti kiekvienas studentas (tai viena iš vienodo studijų prieinamumo sąlygų). Tokia ir buvo pirmykštė idėja, kol jos 2002 metais neiškraipė Seimas. Vengiant konflikto su Konstitucija, galima kaip ir aukščiau minėtose šalyse šią įmoka pavadinti registracijos mokesčiu. Ne įstatymas, bet pati aukštoji mokykla turi nuspręsti dėl prizų patiems geriausiems studentams – atleisti nuo registracijos mokesčio, skirti specialias stipendijas. Tikras universitetas turi tokių galimybių - užsidirba iš mokslinių tyrimų, kuriuose dalyvauja ir studentai. Tokia yra civilizuotų šalių praktika.
Tikroji problema, arba dar kartą apie vienodą studijų prieinamumą
KT neapsiribojo reikalavimu susieti 520 litų mokestį su įstatyme įtvirtintais gero mokymo kriterijais. KT nustatė - jei valstybinė aukštoji mokykla turi galimybių, ji gali kartu su valstybės finansuojamais studentais priimti ir savo lėšomis studijuojančius asmenis. Kitaip tariant, KT ne tik nepanaikino vakarinio ir neakivaizdinio skyrių studentų diskriminacijos, bet ir išplėtė ją į dieninį skyrių. Priimdamas tokį nutarimą, KT ignoravo kelias esmines aplinkybes, iš kurių viena yra principinė. Abstrakčiai kalbėdamas apie galimybes, KT nepastebėjo, kad valstybinė aukštoji mokykla iš principo neturi galimybės kartu su nemokančiais už studijas priimti ir savo lėšomis studijuojančius asmenis. Akivaizdu, kad toji galimybė turi būti aukštosios mokyklos galimybė užtikrinti vienodą studijų prieinamumą, o ne jos galimybės spausdinti ir pardavinėti negebantiems studijuoti diplomus. Tačiau, jei valstybinė aukštoji mokykla gali daugiau asmenų priimti tik imdama iš jų mokestį už studijas, tai taip pat akivaizdu, kad vienodo studijų prieinamumo nėra – asmuo, mokantis už savo studijas, turės dalį laiko ir energijos skirti pinigų užsidirbimui, todėl jam studijos bus mažiau prieinamos nei valstybės finansuojamam studentui. Trumpai tariant, galimybė priimti studijuojančius savo lėšomis pati save kaip galimybę panaikina. Šias klaidas vainikuoja grubiausias Lietuvos Konstitucijos pažeidimas. Nors Konstitucija laiduoja nemokamą aukštąjį mokslą gerai besimokantiems valstybinėse aukštosiose mokyklose, KT nusprendė, kad nemokamas mokslas nelaiduojamas gerai besimokantiems, jei jie buvo priimti į valstybės nefinansuojamas vietas. KT aiškina, kad nemokamos studijos yra laiduojamos tik priimtiems pagal valstybės poreikį. Logika visiškai išnyko, liko tik teisinė retorika. Kodėl valstybinės aukštosios mokyklos intelektiniai pajėgumai ir infrastruktūra ne koncentruojami kokybiškesniam pagal „valstybės poreikį“ priimtų studentų mokymui, bet eikvojami rengiant „nereikalingus“ specialistus? Nėra „valstybės poreikio“ reiškia tik viena – valstybė iš anksto žino, kad rengiami būsimieji bedarbiai ir emigrantai su aukštuoju išsilavinimu. Jei valstybėje nėra politinio ryžto taisyti KT nutarimus, bet dar norima laikytis Konstitucijos, tai vienintelė išeitis yra derybos tarp valstybinės aukštosios mokyklos ir įgaliotos valdžios institucijos. Profesionaliai vedamų derybų metu išryškėtų, kad aukštosios mokyklos, nuolat didinusios studentų skaičių, jau seniai viršijo savo galimybes užtikrinti minimalias būtinas studijų sąlygas. Nepakanka mokymosi literatūros, nepakanka patalpų – užsiėmimai vyksta su pertraukomis, vakarais. Tačiau blogiausia tai, kad nėra kvalifikuoto mokslinio pedagoginio personalo tokiam studentų skaičiui. Racionaliai sudarytose sutartyse studentų skaičius, atitinkantis mokyklos pajėgumus, būtų daug mažesnis. Jiems biudžeto pinigų užtektų. Civilizuotose šalyse, jei būna daugiau pageidaujančių ir gebančių studijuoti, yra privačios aukštosios mokyklos. Lietuvoje jų plėtrą sustabdė visų norinčių studijuoti priėmimas į valstybines mokyklas.
Ko siekia studentų lyderiai?
Nors oficialiųjų studentiškų organizacijų lyderiai subrendo jau nepriklausomoje Lietuvoje, bet ir jų sąmonę tebevaldo vergas, kurio vieninteliai norai yra arba turėti gerą šeimininką, arba kada nors užimti jo vietą. Šios organizacijos nė karto nepareikalavo vienodo studijų prieinamumo visiems valstybinių aukštųjų mokyklų studentams - arba nei vienas nemoka už studijas, arba, jei tikrai būtina, visi solidariai moka vienodą nedidelį mokestį. Iš šeimininko prašoma arba stebuklo - „universalios vertinimo sistemos“, arba to, ką jis mielai duos ir be didesnio prašymo – paskolų mokėjimui už studijas. Mielai, nes paskolos – tai geras palūkanų biznis.
Straipsnio autorius V. Daujotis, remtasi www.pilieciai.lt/minerva
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)